2010-01-27 (2 dalis)

Visas mūsų pasakojimas šiek tiek atsilieka, bet, atrodo, jau turim savo internetą, tai bandysim pasivyti. Rašymui ir pasakojimams temų čia su kaupu, tik spėk dairytis ir viską pastebėti.

Taigi tęsiu apie ekskursiją po Delį. Gidas atvažiavo su vairuotoju dideliu automobiliu – Toyota Innova (kaip aš supratau). Gale tik dvi vietos turistams – labai erdvu ir patogu sėdėti. Gidas mus pirmiausia nuvežė į savo ofisą, kur pabendravom su tos kelionių agentūros vadovu ir vadybininku (turbūt taip jį reikėtų pavadinti). Mus sutiko su gėlių vainikais – pasirodo, tos ryškios gėlės, iš kurių jie daro „karolius“ svečiams ir dievams, yra paprasti gvazdikėliais (serenčiai), kurie auga ir mūsų lietuviškuose darželiuose ar balkonuose. Mums aprodė ir visą ofisą – tokiose nedidelėse patalpose dirba gal 20-25 žmonės. Brangieji, kad ir kaip kas sėdit Lietuvoje, nesiskųskit, nes tai vistiek geriau nei čia Indijoje. Tokias darbo sąlygas pamačius pradedi vertinti asmeninę erdvę ir darbo sąlygas ofise net kabinete su 5 kolegomis. ;)

Mūsų gidas buvo toks gana kuklus ir ramus vyrukas, jaunas, tvarkingai susišukavęs. Kalbėjo jis negarsiai ir nelabai aiškiai. Bet čia ne gido problema – visi tie indusai kažkaip keistai kalba angliškai, netaria Š, Č raidžių, kas kartais sukelia nesusipratimų, nes žodžiai keičiasi iš esmės.

Ekskursijos pradžioje aptarėm, ką norim pamatyti ir ką gidas mums siūlo. Išvardino tiek žymių vietų, kad net suskaičiuoti sunku. O juk ekskursiją pradėjom 13 valandą, tad laiko turėjom iki tamsos.

Pirmas aplankytas objektas – Qutub Minar. Arabų statytas kompleksas su didžiuliu minaretu. Kadangi iš mūsų dviejų tik aš šiek tiek domiuosi istorija ir tokiais senoviniais paminklais, tad klausiausi gido pasakojimų. Jis manęs vis kažko klausinėjo, ragino atspėti kas kokiai dinastijai priklausė, koks dievas kur vaizduojamas ar pan., bet dažniausiai į jo klausimus atsakydavau kitu klausimu – What? ;) Gidas buvo supratingas ir ką paklausdavo manęs, tą pats ir atsakydavo. Turbūt mintyse galvojo: et, tie kvailiai užsieniečiai...



Antras aplankytas objektas – Lotus temple (lotoso šventykla). Pastatas iš cemento, bet jo forma kaip lotoso žiedo. Iš pirmo vaizdo dar šiek tiek panašu į Sidnėjaus operą, kurią matom paveiksliukuose. Ši šventykla skirta visų tikėjimų (išskyrus musulmonus) žmonėms. Ten nevyksta jokios pamaldos, tiesiog vieta, kur gali medituoti ir būti su savo mintimis. Gražu. Tik įeinant reikėjo nusiauti batus. Visa tai vyksta likus kokiems 30 metrų iki šventyklos. Visus basus išrikiuoja, kokia tai savanorė mergina duoda nurodymus išjungti telefonus ir įleidžia visą krūvą žmonių į šventyklą. Visi basi keliauja marmurinėm, be galo šaltom grindim ir sėdasi toje šventykloje ant marmurnių, tokių pat ledinių suolų. Gerai, kad kuprinėj turėjau savo skarą, tai pasiklojom, kad nesėdėtume taip šaltai.



Tiesą sakant, tą šventyklą įsivaizdavau viduje kitokią. Čia ji tokia visai betoninė ir langai dideli. Aš maniau, kad ji bus panaši į bažnyčią Tezė, kur viskas tokios raudonos spalvos, ant grindų kilimas ir visi sėdi ant jo ir medituoja. O tie marmuriniai suolai ir šaltos grindys truputį buvgo per šalti susikaupimui.

Trečias pamatytas objektas – Raudonasis fortas. Tiesa, į jį atvažiavom apie pusę penkių, tad teko iki penkių, kada fortas uždaromas, jį kone prabėgti ir tikriausiai išgirsti sutrumpintas istorijas.



Viskas įdomu, gražu, tik baisiai jau apleista. Susirenka iš turistų tiek pinigų, o nė piršto nepajudina restauruodami tuos istorinius objektus. Tiesa, nepaminėjau, kad į visus objektus indai įeina už 10-20 rupijų (0,5-1 litas), o ių turistų imama po 250 rupijų (12,50 Lt.). Ir dar reikia pasakyti, kad visur turistų ir vietinių yra daugybė, t.y. tai, ką įsivaizduojam kaip daug Lietuvoje, tik padauginta iš kokių trijų.

Ir pabaigėm kelionę po Delį netoli mūsų viešbučio – Conough place, kur susitvarkėm savo reikalus, t.y. pirkom USB raktą internetui. Gidas ir dar vienas vietinis mums šiek tiek padėjo ir mūsų laukė. Tad suderinom malonumą ir naudą. ;)

Tuo ir baigėsi mūsų ekskursija. Pamatėm gal ir nelabai daug žymių vietų, bet per tokį eismą nuvažiuoti iš vienos vietos į kitą užtrunka gerokai daugiau laiko nei galima įsisvaizduoti. Ir tai buvo pirma diena, kai mes (tiksliau turbūt aš) pamatėm, kaip indusai vairuoja. Apibūdinsiu vienu žodžiu – SIAUBAS. Nors dabar jau baigiu suprasti, kad vis dėlto jie laikosi ne mums įprastų taisyklių, o turi jas savas.

2 diena, 2010-01-27 (1 dalis)

Antra diena prasidėjo visokiais garsais viešbutyje. Apie 4-5 valandą vietiniu laiku kažkokie turistai kėlėsi ir, matyt, kažkur ruošėsi, tad triukšmo buvo su kaupu. Viešbučio konstrukcija tokia, kad gali girdėti absoliučiai visus garsus iš kaimyninių kambarių, jų vonios kambarių ir koridoriaus – tad apie tai, kaip visi keliasi, prausiasi, atlieka kitus savo reikalus, girdi ir kiti gyventojai. O kadangi ankstyviausieji buvo itin triukšmingi, tai kaimynė britė iš gretimo kambario nebeištvėrusi suriko: “Be quiet!!!”. Triukšmas aprimo. Bet kitas momentas – mūsų kambario langas (išeinantis nežinia kur) yra užtamsintas, tad atsibusti su bundančia saule neįmanoma ir nuspėti, kiek valandų, irgi neįmanoma, todėl ir atsibundama tada, kai kelasi kaimynai. Antroji triukšmo banga viešbutyje prasidėjo 8 valandą – kažkoks vyrukas ir prausėsi, ir dainavo, ir juokėsi, ir su kažkuo kalbėjo. Žodžiu, linksmybės vos tik atsikėlus. Tad tie patys kaimynai britai (šį kartą vaikinas) neiškentė ir vėl: „Shut the f*ck up!!!“ J bet ilgiau nemiegojom – reikėjo spėti nusipirkti telefono kortelę, papusryčiauti ir laukti gido, kuris mums turėjo aprodyti Delį.

Šitą turą laimėjom per Facebook‘ą – GetsHolidays rengia loteriją lietuviams ir kas mėnesį dovanoja po turą po Delį. Turbūt su tikslu, kad per juos pirktume kitus turus, bet tiesą sakant, į tikslą nesigilinam. J

Gidas, aišku, vėlavo. Bet čia Indijoje tai natūralu. Todėl dar spėjom nubėgti pas vietinį „telefonistą“ nusipirkti mobilaus telefono kortelę. Tiesą sakant, šitas momentas irgi įdomus, nes išankstinio mokėjimo kortelės, kokias pas mus gali nusipirkti kioske ar Maximoj ir niekas tavęs net vardo nepaklaus dėl to, čia parduoda telefono kompanijų atstovai, užpildo tokias tipo sutartis ir (kas įdomiausia) reikalauja ne tik paso kopijos, bet ir tavo nuotraukos. Tad teko fotografuotis vietinėje foto studijoje. Kam jiems ta nuotrauka??? Bet kaip sakė tas telefonistas, jūsų šalyje ir taip per daug laisvių, kai mes papasakojom apie tokių kortelių pardavimą Lietuvoje. J Taigi jei kas važiuosit į Indiją ir norėsit su Lietuvoje esančiais bendrauti sms‘ais ar telefonu, reikia žinoti du dalykus: Tele2 ryšys ir roamingas Delyje neveikia visiškai (kaip kiti tinklai nežinom) ir turėkit iš anksto mažų nuotraukų dokumentams (pravers). :)

„Telefonisto“ nuotrauką įdėsim, kai turėsim savo internetą. Va čia tai žmogus dirba, smagu žiūrėti – pas jį ateina ir pasiskambinti, ir kortelių papildyti, ir dokumentus atšviesti, ir šiaip pabendrauti. Žodžiu, judėjimas pas jį nuolat didelis, o pats jis sukasi kaip vijurkas – spėjam kelis žmones vienu metu aptarnauti. :)

1 diena, 2010-01-26

Prieš pat išskrendant iš Vilniaus oro uosto į savo Facebook‘ą parašiau, kad jau viena koja lėktuve, tai visą tą parą galėčiau apibūdinti kaip „visa diena lėktuve“. Skrydis iš Vilniaus į Helsinkį buvo sklandus ir greitas. Mažas lėktuvėlis nebuvo pilnas. Suomiai davė suvalgyti kokius tai sumuštinius su permatomais gabalėliais sūrio, bet arbata, kaip sakė mano vyras, buvo tokias skani kaip vaikų darželyje duodavo. Žodžiu, skrydis neužtruko, o Helsinkio oro uoste reikalingą terminalą persėdimui radome labai lengvai – užrašų daug ir visi labai aiškūs.

Antrasis lėktuvas buvo gerokai didesnis – pirmą kartą skridau tokiu dideliu lėktuvu, kur vietos sėdėjimui buvo ne tik prie langų po tris, bet dar ir vidurinė eilė su keturiomis kėdėmis. Žodžiu, įlipusi pasijutau kaip kokioje konferencijų salėje (darbo įtaka – kad viskas asociajuojasi su seminarais ir konferencijomis...), į kurią tvarkingai rinkosi pagyvenęs suomių „jaunimas“. Nusprendėm, kad indams bus ką apgaudinėti, kai iš šito lėktuvo plūstels apie 250 tokių užsieniečių.

Pirmasis sukrėtimas įvyko vos lėktuvui pajudėjus ir besiruošiant skrydžiui. Sniegas nupūstas, o lėktuvas apipurkštas skysčiu nuo apledėjimo, bet staiga lėktuvas sustojo, o netrukus pilotas pranešė, kad „we have a minor problem with our engine“ (vertimas – „turim mažą variklio problemą“). Hmmm.... apėmė šiokia tokia įtampa, nes mano supratimu, „engine problem“ tai jau kažkas rimto. Bet aplink lėktuvą kokias 10 minučių pazujo mašinos, kažką pagręžiojo, diedukai palakstė ir viskas – judam link pakilimo tako. Vėlgi nusprendėm, kad suomiai neleistų kilti techniškai netvarkingam lėktuvui su 250 suomių. Nusiraminom, kilom ir... laukėm maisto. J

Skrydis turėjo trukti 7 valandas, bet... lėktuve su krūva suomių ir vokiečių praleidome 17 (!) valandų. Pasirodo, Indija pasitiko mus ūkanota. Buvom lyg ežiukai rūke – tik atskirdę sukome ratus virš Delio oro uosto, o po geros valandos tokių ratų pilotai pranešė, kad skrendam į Kalkutą. O tai yra 1300 km nuo Delio. Visai nedaug, a? Kalkutoj rūko nebuvo, švietė saulė, karščio buvo apie +27C. Bet mūsų į lauką niekas neišleido. Kadangi sausio 26 d., kada mes atskridom, indams šventė – Respublikos diena – tai niekas ten neskubėjo, darbuotojų nebuvo daug, o pilotai dūsaudami vis pranešinėjo, kad indai ieško mums transporto ir kad žadėjo nuvežti mus į terminalą. Vėliau žinios pasikeitė ir sakė, kad mes blogai nusileidom, mūsų sugedęs vienas variklis, todėl teks palaukti. Dar vėliau jau išgirdom, kad teks visą dieną ir naktį praleisti Kalkutoj, nes baigiasi pilotų darbo valandos. Bet galiausiai, nežinia kaip – ir pilotų darbo valandos prasitęsė, ir Delyje oras pasitaisė, ir Kalkutos darbuotojai leido pasipildyti degalų keleiviams esant lėktuve, tad pagaliau skrendam į Delį. Atskridom gerokai po pietų, apsidžiaugėm sulaukę savo lagamino (nes nerimavom, ar spėjo jis taip pat su mumis Helsinkyje persėsti į kitą lėktuvą) ir patraukėm išėjimo link. Buvau perspėta laikytis šalia ir neatsilikti, kad kokie indai neapspistų. Iš oro uosto į miestą patraukėme jų vietiniu autobusu, kuris mūsų nuostabai buvo visai naujas ir tvarkingas. Pirmas dalykas, kas krito į akis ir iki šiol gana šlykštu, tai, kad vietiniai baisiai daug – visur ir visada – spjaudosi. Turbūt čia nuo to smogo, kuris tvyro, bet vis tiek šlykštu. Tai ir autobuso vairuotojas visą kelią tą sėkmingai darė. Feeeee.....

Autobusas mus atvežė prie geležinkelio stoties – čia netoli ieškojom viešbučio. Teko pereiti į kita geležinkelio stoties pusę – įspūdis keistokas: visi vaikšto ne ta puse kaip mes ir žmonių tiek, kad net sunku prasibrauti. Buvo nejauku ir nešti kuprinę – saugojau ją kaip savo akį, kad kas kokių pasų ar piniginės neištrauktų. Bet dabar jau įsitikinu, kad čia gana saugu – taip, visokie skurdžiai prieina ir prašo išmaldos, barškina su ranka į tave, bet į kurpines ir kišenes nelenda. Gal čia mano klaidingas įspūdis, bet jaučiuos tuo klausimu pakankamai saugiai.

Viešbutį radom gana greitai – čia jau maniškio pasiruošimas buvo puikus ir jis žinojo kelis pavadinimus pigių viešbučių šiame rajone. O dar greitai prie mūsų prisistatė toks vyrukas, kuris sparčiu žingsniu nuvedė ten, kur reikia. Už porą litų jis mums parodė ir viešbutį, ir dar vėliau pavedžiojo siauromis gatvelėmis ir nurodė, kur geriausia pirkti telefono korteles, kur pavalgyti. Tiesa, jo parodytu restoranėliu nesusigundėm – pirmą dieną pajusti pilvo skausmus netroškom. ;)

Viešbutis normalus – dušas su karštu vandeniu yra (šiandien tik bėga šaltas...), tualetas yra, lova yra, tarakonų nėra. Daugiau nieko ir nereikia. Netoli viešbučio radom restoraniuką, kur labai skanus ir geras maistas, tad visas dienas, kol esam Delyje valgom ten. Papusryčiaujam už 7 litus (abu), vakarieniaujam už kokius 13 Lt. (abu). Paneer Butter Masala mano mėgstamiausias – su ryžiais sueina puikiai. J

Pirmoji diena Delyje baigėsi anksti – nulūžau vos padėjusi galvą ant pagalvės. Lietuvos laiku tai buvo gal 7 valandą vakaro.

Pirmieji įspūdžiai dar be savo interneto

Kažkaip nepavyksta mums pasijungti savo interneto, tai tenka dėstyti savo įspūdžius ant lapo ir tik vėliau juos perkelti į blogą. Dabar esam interneto kavinėje, tai šiek tiek įspūdžių įkeliu. [Bus daugiau]

Kągi pirmieji įspūdžiai tokie, jog išvada pati prieina prie manęs – viskas ne taip baisu, kaip atrodė prieš išvažiuojant. Tiesą sakant, buvau pasiruošusi baisesniems vaizdams. Aišku, čia daug purvo, skurdo, kimbančių prie mūsų indų su savo pasiūlymais užeiti į jų parduotuves ar šiaip ką mums įkišti parduoti. Bet, kaip buvau perspėta, kad persikelsiu laiku į visišką praeitį, kone penkiasdešimtuosius metus, tai taip nepasijutau. Netgi buvau gerokai nustebusi, kai pamačiau, kad Delio gatvėmis važinėja daugybė naujų automobilių. Gal net, bendrą kontingentą paėmus, daugiau nei pas mus. Žinoma, vyrauja čia Tato‘s, bet daug ir naujų kitokių automobilių. Tik apie indų vairavimo stilių tai reikia atskiro įrašo, čia keliais žodžiais apibūdinti būtų sunku. Bet turbūt pradėsiu dėstyti įspūdžius iš pradžių nuo kelionės pradžios.

Kelionė prasideda

Pirmąjį šio blog'o įrašą mintyse jau buvau sumodeliavusi bent keletą kartų, tačiau vis neprisiruošiau visų savo minčių užrašyti. O dabar, likus vos keletui valandų iki skrydžio rašau - kas mes ir kodėl mes čia. Vardų neminėsiu (kas mus pažįsta, puikiai juos žino), pirštais nesibaksnosim ir savo veidais nuotraukose, kurias publikuosim čia, nemirgėsim. Grįžę savo veidelius visiems parodysim, o čia tik papasakosim, ką matom, girdim, ragaujam, perkam kelionėje.

Prisistatom kitiems. :) Taigi, esam du vietoj nenustygstantys, mėgstantys keliauti į šiltus kraštus žmonės. Aš - ta, kuriai nuolat trūksta šviesos bei šilumos ir kuri rudens bei žiemos sezonu nuolat zyzia apie tai, kaip norisi ten, kur šilta. Jis - keliautojas iš prigimties, mėgstantis valandų valandas apžiūrinėti įvairiausių šalių žemėlapius. Abu esam panašūs, nes mėgstam šilumą ir nesuprantam tų žmonių, kurie žiemos metu (kai čia pakankamai šalta) važiuoja į kalnus "pasidžaugti" didžiausiomis krūvomis sniego. Mes mėgstam saulę ir karštį. Dar mėgstam jūras (aš tik tas, kuriose vanduo šiltesnis nei +27C) ir, aišku, skanų maistą.

Visus šiuos pomėgius sudėję ir nusprendę, kad nauji metai turi atnešti ryškius pokyčius mūsų gyvenime, kraunamės lagaminą ir keliaujame mėnesiui į šalį, kur, kaip sakoma, visi atranda gyvenimo prasmę ir atsakymus į visus kylančis egzistencinius klausimus. Indija. :) Vėlgi... Aš - ta, kuri sakė, jog NIEKADA nevažiuos į Indiją, Jis - tas, kuris jau du kartus ten buvo ir ne prieš šią šalį parodyti man. Sako, bus šilta (tikiu), daug skanaus maisto (irgi tikiu) ir nematysiu itin baisių dalykų, apie kuriuos galima išgirsti (nelabai tikiu - nusiteikiu blogiausiam, bet gal viskas bus gerai).