Prieš pat išskrendant iš Vilniaus oro uosto į savo Facebook‘ą parašiau, kad jau viena koja lėktuve, tai visą tą parą galėčiau apibūdinti kaip „visa diena lėktuve“. Skrydis iš Vilniaus į Helsinkį buvo sklandus ir greitas. Mažas lėktuvėlis nebuvo pilnas. Suomiai davė suvalgyti kokius tai sumuštinius su permatomais gabalėliais sūrio, bet arbata, kaip sakė mano vyras, buvo tokias skani kaip vaikų darželyje duodavo. Žodžiu, skrydis neužtruko, o Helsinkio oro uoste reikalingą terminalą persėdimui radome labai lengvai – užrašų daug ir visi labai aiškūs.
Antrasis lėktuvas buvo gerokai didesnis – pirmą kartą skridau tokiu dideliu lėktuvu, kur vietos sėdėjimui buvo ne tik prie langų po tris, bet dar ir vidurinė eilė su keturiomis kėdėmis. Žodžiu, įlipusi pasijutau kaip kokioje konferencijų salėje (darbo įtaka – kad viskas asociajuojasi su seminarais ir konferencijomis...), į kurią tvarkingai rinkosi pagyvenęs suomių „jaunimas“. Nusprendėm, kad indams bus ką apgaudinėti, kai iš šito lėktuvo plūstels apie 250 tokių užsieniečių.
Pirmasis sukrėtimas įvyko vos lėktuvui pajudėjus ir besiruošiant skrydžiui. Sniegas nupūstas, o lėktuvas apipurkštas skysčiu nuo apledėjimo, bet staiga lėktuvas sustojo, o netrukus pilotas pranešė, kad „we have a minor problem with our engine“ (vertimas – „turim mažą variklio problemą“). Hmmm.... apėmė šiokia tokia įtampa, nes mano supratimu, „engine problem“ tai jau kažkas rimto. Bet aplink lėktuvą kokias 10 minučių pazujo mašinos, kažką pagręžiojo, diedukai palakstė ir viskas – judam link pakilimo tako. Vėlgi nusprendėm, kad suomiai neleistų kilti techniškai netvarkingam lėktuvui su 250 suomių. Nusiraminom, kilom ir... laukėm maisto. J
Skrydis turėjo trukti 7 valandas, bet... lėktuve su krūva suomių ir vokiečių praleidome 17 (!) valandų. Pasirodo, Indija pasitiko mus ūkanota. Buvom lyg ežiukai rūke – tik atskirdę sukome ratus virš Delio oro uosto, o po geros valandos tokių ratų pilotai pranešė, kad skrendam į Kalkutą. O tai yra 1300 km nuo Delio. Visai nedaug, a? Kalkutoj rūko nebuvo, švietė saulė, karščio buvo apie +27C. Bet mūsų į lauką niekas neišleido. Kadangi sausio 26 d., kada mes atskridom, indams šventė – Respublikos diena – tai niekas ten neskubėjo, darbuotojų nebuvo daug, o pilotai dūsaudami vis pranešinėjo, kad indai ieško mums transporto ir kad žadėjo nuvežti mus į terminalą. Vėliau žinios pasikeitė ir sakė, kad mes blogai nusileidom, mūsų sugedęs vienas variklis, todėl teks palaukti. Dar vėliau jau išgirdom, kad teks visą dieną ir naktį praleisti Kalkutoj, nes baigiasi pilotų darbo valandos. Bet galiausiai, nežinia kaip – ir pilotų darbo valandos prasitęsė, ir Delyje oras pasitaisė, ir Kalkutos darbuotojai leido pasipildyti degalų keleiviams esant lėktuve, tad pagaliau skrendam į Delį. Atskridom gerokai po pietų, apsidžiaugėm sulaukę savo lagamino (nes nerimavom, ar spėjo jis taip pat su mumis Helsinkyje persėsti į kitą lėktuvą) ir patraukėm išėjimo link. Buvau perspėta laikytis šalia ir neatsilikti, kad kokie indai neapspistų. Iš oro uosto į miestą patraukėme jų vietiniu autobusu, kuris mūsų nuostabai buvo visai naujas ir tvarkingas. Pirmas dalykas, kas krito į akis ir iki šiol gana šlykštu, tai, kad vietiniai baisiai daug – visur ir visada – spjaudosi. Turbūt čia nuo to smogo, kuris tvyro, bet vis tiek šlykštu. Tai ir autobuso vairuotojas visą kelią tą sėkmingai darė. Feeeee.....
Autobusas mus atvežė prie geležinkelio stoties – čia netoli ieškojom viešbučio. Teko pereiti į kita geležinkelio stoties pusę – įspūdis keistokas: visi vaikšto ne ta puse kaip mes ir žmonių tiek, kad net sunku prasibrauti. Buvo nejauku ir nešti kuprinę – saugojau ją kaip savo akį, kad kas kokių pasų ar piniginės neištrauktų. Bet dabar jau įsitikinu, kad čia gana saugu – taip, visokie skurdžiai prieina ir prašo išmaldos, barškina su ranka į tave, bet į kurpines ir kišenes nelenda. Gal čia mano klaidingas įspūdis, bet jaučiuos tuo klausimu pakankamai saugiai.
Viešbutį radom gana greitai – čia jau maniškio pasiruošimas buvo puikus ir jis žinojo kelis pavadinimus pigių viešbučių šiame rajone. O dar greitai prie mūsų prisistatė toks vyrukas, kuris sparčiu žingsniu nuvedė ten, kur reikia. Už porą litų jis mums parodė ir viešbutį, ir dar vėliau pavedžiojo siauromis gatvelėmis ir nurodė, kur geriausia pirkti telefono korteles, kur pavalgyti. Tiesa, jo parodytu restoranėliu nesusigundėm – pirmą dieną pajusti pilvo skausmus netroškom. ;)
Viešbutis normalus – dušas su karštu vandeniu yra (šiandien tik bėga šaltas...), tualetas yra, lova yra, tarakonų nėra. Daugiau nieko ir nereikia. Netoli viešbučio radom restoraniuką, kur labai skanus ir geras maistas, tad visas dienas, kol esam Delyje valgom ten. Papusryčiaujam už 7 litus (abu), vakarieniaujam už kokius 13 Lt. (abu). Paneer Butter Masala mano mėgstamiausias – su ryžiais sueina puikiai. J
Pirmoji diena Delyje baigėsi anksti – nulūžau vos padėjusi galvą ant pagalvės. Lietuvos laiku tai buvo gal 7 valandą vakaro.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą