2010-02-20 Bangalore

Prieš porą dienų, kažkur važiuodami rikša, matėm, kad visai netoli tos pagrindinės gatvės, kurioje gyvenam [Ziureti
cia], yra apsipirkinėtojų rojus – keli didžiuliai prekybos centrai su daugybe rūbų, technikos ir pan. parduotuvių. Tad, būdami beveik „Akropolio“ fanai, nutarėm tame shopper‘ių rajone apsilankyti.

Vieną penkių aukštų prekybos centrą jau buvom aplankę prieš porą dienų. O šiandien patekom į septynių aukštų prekybos centrą. Pamačius „Marks&Spencer“ kilo asociacija, kad esam „Gedimino 9“, tik erdvės gerokai mažiau. :) Iš tikrųjų – lubos žemos, nėra tokio išplanavimo, kad galėtum eiti ratais. Žodžiu, kaip tikri prekybos centrų žinovai įvertinom viską – erdvę, išplanavimą, patogumą pirkėjams ir pan. :) Ir dar, ką supratau dabar, tame didžiuliame centre nėra maisto prekių parduotuvės (tipo Maxima ar pan.). Matyt, tik Lietuvoje žmones į prekybos centrą gali pritraukti maisto parduotuve. :) Čia žmonės plūsta pavaikščioti, į kitus pažiūrėti, save parodyti, pavalgyti ir papramogauti (viršutiniuose aukštuose gali rasti ir kino teatrą, ir siaubo kambarį, prie kurio susidaro eilės).

Tiesa, kokiam 4 aukšte užtikom valgytojų rojų – turbūt šimtas ar net daugiau staliukų ir palei viso aukšto sienas daugybė maisto pardavėjų / mini kavinukių. Čia gali suvalgyti bet ką – nuo indiškų masalų dosų ar idlių iki prancūziškų crepes ar itališkų panini. Net nenorėdamas valgyti nejučia pasuki link vieno iš tų kioskelių ir perki kokį gardų kąsnelį. Tik po to reikia daug skysčių išgerti, nes kitaip geriau nekvėpuoti šalia ugnies. ;)

Kadangi nesam labai dideli apsipirkinėjimo mėgėjai, tai iš viso didžiulio prekybos centro išėjau tik su vienu maišeliu, kuriame smagiai su manim lingavo... kulinarinė knyga. Rinktis tikrai buvo iš ko ir pasirinkimo du kriterijus (indiškų patiekalų aprašymai; knyga su nuotraukomis) atitiko daugelis iš turbūt daugiau nei 100 knygų. Gal kam parvežti kokią? [Uzsakymai priimami ASAP ir tik SMS'ais i musu indiska numeri] ;)

2010-02-19 Bangalore

Prieš porą dienų buvome vienam turguje, šiandien nutarėm aplankyti kitą – City Market (miesto turgus lietuviškai). Pasak vietinių, tai didžiausias turgus, tad tikėjomės pamatyti kažką panašaus į Shivaji Nagar turgų, tik dar didesnį. :)



Vėl su rikša pradundėjom pusę miesto ir atsidūrėm kažkokioj judrioj gatvėj. Rikšos vairuotojas parodė, kad čia jau turgus, nors apsidairius matėm tik rikšas, kažkokius kelis pardavėjus, prisidėjusius baisių baisiausių batų, ir krūvą šiukšlių. Išėjom ieškoti, tai kur gi tas turgus. Radom!

Tai didelis daržovių, vaisių, gėlių, indų ir kitų namų apyvokos daiktų turgus. Žmonių tūkstančiai, pardavėjų taip pat ir visi šaukia, neva taip reklamuodami savo prekes. Gana įdomus garsų ir vaizdų mišinys.



Eidami radom ir kažkokį pastatą, kuriame virė kitas gyvenimas. Matėm gerokai daugiau spalvotų miltelių kauburėlių ir net kaip juos stato.





Toliau paėjus – prikrauta daugybė keptuvių Wok. Gali nusipirkti nuo mažiausios iki tokio dydžio, kad tokioj pagaminus turbūt galima pamaitinti visus devynaukščio kaimynus. :) Shivaji Nagar turguje klausėm, kiek kainuoja tokia gerokai didesnė nei vidutinė keptuvė – kaina apie 45 litai. Čia neklausėm. :)



Galiausiai, priėjom kažką panašaus į balkoną. Mes stovėjom viršuje (balkone), o apačioje virė gėlių girliandų prekyba. Spalvos, kvapai, garsai... Visko ten daug. Atrodo gražiai, įdomiai. O šalia tam pačiam balkone sėdi ir vyrai, ir moterys prie gėlių krūvų ir veria girliandas.



Kita vertus, lyginant tuos du turgus, kuriuos aplankėm, matosi aiškus skirtumas – Shivaji Nagar yra skirtas turtingesniems miestiečiams, o čia suvažiuoja visi kaimų gyventojai parduoti savo daržovių ir vaisių, ir apsiperka čia ne tokie turtingi bangloriečiai.

2010-02-18 Bangalore

Atrodo, kad viešbutis, kuriame apsistojom Bangalore, yra pats ramiausias iš visų Indijoje. Čia pavyksta pamiegoti net iki 10 valandos – triukšmą kelia tik elektros generatorius, stovintis po langais ir įjungiamas tada, kai dingsta elektra. Beje, nukrypsiu truputį į šoną, bet negaliu nepasakyti, kad tiek generatorių visame mieste ir prie kiekvienos parduotuvės, kavinės dar nebuvau mačiusi. Šiame mieste elektra dingsta taip dažnai, kad kiekviena įstaiga turi atskirą generatorių. Bet juk čia Indija, tad ir tai jau nebestebina. :)

Šiandien nusprendėm aplankyti vieną iš žinomiausių Bangalore – Buliaus šventyklą. Su rikša iki šventyklos važiavom daugiau nei 20 minučių – ilgoka distancija, tad matėm daug skirtingų vaizdų – nuo spindinčių dangoraižių, įdomių angliško stiliaus pastatų iki apgriuvusių parduotuvėlių ir gatvių, kuriose karvės ėda iš šiukšlių krūvos.



Pati šventykla nėra didelė, bet garbingiausioje vietoje stovi didžiulė gulinčio buliaus statula (jei tai galima vadinti statula, gal greičiau monumentas).



Kai tik mes prie to buliaus priėjom, iškart į priekį iššoko savotiška paklode apsisupęs diedukas ir pradėjo mums pasakoti apie tai, kad ši statula – tai vienas ištisas granito akmuo, kad jis buvo iškaltas prieš daugiau kaip 500 metų ir kad iš kažkur jį pervežant atsirado įtrūkimų. Ką dar jis pasakojo tai nelabai supratau, bet turbūt nelabai ką reikšmingo praleidau. ;) Mes apėjom tą statulą, iš tikrųjų įspūdingas jos dydis.



Vėliau tas pats diedukas išlindo prieš mus su padėklu, ant kurio buvo deganti ugnis indelyje, pinigas, nedidelės, kelių centimetrų ilgio gėlių girliandos ir lėkštutė su raudonais milteliais. Jis įkišo mums į rankas po gėlių girliandą, palaimino mus, kišo pirštą į lėkštutę su milteliais ir, žiū, ant mūsų kaktų atsirado po raudoną tašką. Tada, aišku, mes turėjom paaukoti pinigų šventyklai ir tuo baigėsi mūsų pabuvimas šventykloje. Tiesa, šventyklos teritorijoje, aptvertoje tvora (tipo kaip šventorius prie mūsų bažnyčių), yra nameliai, kuriuose gyvena žmonės. :)



Kadangi iki šventyklos sukorėme didelį atstumą, tai nutarėme aplankyti dar vieną vietą, kurią matėm pakeliui – Lalbakh botanikos sodą. Tai didžiulis parkas, kurio net aš nesugebėjau viso apeiti.



Tiesa, ir vėl mes apsilankėm ne laiku, tai kai kurios teritorijos ar, pavyzdžiui, kaktusų šiltnamis buvo uždaryti. Bet ir tiek, kiek buvo prieinama, apeiti buvo sunku. Eidama sekiau ženklus „Bonsai garden“, bet einant pagal juos tų bonsų taip ir neradau. Už tai radau kažkokį stiklinį pastatą (nežinau kam skirtą, bet užtvertą), Viktorijos fontaną, kalnelį, nuo kurio atsivėrė graži miesto panorama.







Bet kaip tik tuo metu, kaip sakau, man nespėjus padaryti nė 100 nuotraukų, baigėsi fotoaparato baterijos.

2010-02-17 Bangalore

Planų šiai dienai kaip ir neturim. Atrodo, kad tas naktinis autobusas ir pora neišmiegotų naktų išvargino gerokai labiau nei tikėjomės. O gal jau pavargom nuolat bekeisdami miestus, viešbučius ir pan., tad norisi tiesiog patinginiauti. Be to, jau ne tiek ir daug laiko mums liko čia poilsiauti ir keliauti, tad reikia atsigriebti. ;)

Šį rytą, ieškodami normalių pusryčių (tiksliau, kaip aš juos suprantu – kavos su pienu ir bandelių), radom visai vakarietiškai atrodančią kepyklėlę. Džiaugėsi mano pilvas gavęs spurgą, apipiltą šokoladu. :)

Jau tikrai pasiilgstam normalaus maisto, kurį suprantam ne tik kaip bulves ir cepelinus, bet ir kaip duoną, grietinę, sūrį, neaštrų maistą. Dažniausiai mus gelbėja Veg.noodles – kinietiški makaronai su daržovėm (kartais ir su vištiena), bet ir tuos kai kurie virėjai padaro tokius aštrius... Tad mūsų viešbučio kamaryje atsiranda vis daugiau maisto iš netoliese esančio supermarketo – bandelių, ghee sviesto, rūgpienio, uogienės, pomidorų, arbūzo, bulvių traškučių. :)



Gerokai įsidienojus išsiruošėm prie ežero, kuris, pasak vietinių, yra vos už poros kilometrų nuo mūsų viešbučio. Bet pora kilometrų virto kokiais šešiais (kaip ir penkios minutės nuolat virsta pusvalandžiu). :)



Su rikša atidundėjom prie ežero, o ten visur tvoros, tvoros, tvoros ir varteliai, prie kurių parašyta „open 4 PM“, suprask, jei atvažiavom 14 valandą, tai lieka tik apsisukti ir keliauti atgal. Vietiniai lipo per tvorą, mes pažiūrėjom per ją ir tiek. Ir kam reikia uždaryti paprastą parkelį prie ežero iki vėlyvos popietės?

Kita vertus, mes jau buvom radę nedidelį parką su suoleliais visai netoli mūsų viešbučio. Ten ir prisėdom pasimėgauti šilta popiete. Ir atradom naujų „draugų“ – voveriukų. :)



Vis randam ką pašerti. Šį kartą nevykusiai išvirtu kukurūzu mėgavosi voveriukai ir varnos. :)

2010-02-16 Bangalore

Pirmiausia, visus sveikinam su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena. Ta proga papasakosiu savo sapną. Veiksmas vyko kažkur pajūrio mieste, kur mes gyvenom. Mus užkalbino kažkoks belgas, kuris paklausė, iš kokios mes šalies. Mes atsakėm, jog iš Lietuvos. Tai belgas pakartojo, kad iš Rusijos. O tada ir prasidėjo mano moralas belgui – kad lietuviai nėra rusai ir šitų šalių sulyginimas yra tas pats, jei sakytume, kad belgas yra tas pats kas olandas, nes gi jų šalys su Liuksemburgu yra Beniliukso šalys. Žodžiu, sapne apgyniau lietuvius nuo sutapatinimo su rusais. :) Čia ta proga, kad mūsų nepriklausomybės diena. :)

Dar ta pačia proga labai nustebino indiškas laikraštis „The Hindu“. Šį rytą viešbutyje mums po kambario durimis pakišo laikraštyje, kurį perverčiau tik popiet, kai persikraustėm į kitą viešbutį ir jau buvom grįžę po klajonių po miestą.



Taigi laikraščio priede vaikams (tokius irgi perverčiu) prie straipsnių, kaip nesinervinti prieš egzaminus, yra skiltis „The quiz“, kur pateikiami visų sričių klausimai. Ir giliam mano nustebimui pirmas klausimas: kaip vadinasi Europos šalis, kurios sostinė Vilnius ir kuri 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę. :)



O antroji šventė šiandien, pasirodo, - Užgavėnės. Stengėmės ir mes rasti, kur suvalgyti blynų, kad iš Lietuvos išvarytume žiemą ir kad būtų šilčiau grįžti po geros savaitės. :) Ar visi daug blynų suvalgėt?

Vakar interneto kavinėje susipažinom su vietiniu indusu, kuris mums pasakė, kaip vadinasi didžiausias miesto turgus, pagrindiniai parkai ir kitos lankytinos vietos. Tai šiandien važiavom į jo nurodytą Shivaji Nagar rajoną, kuris pats yra beveik kaip ištisas turgus. Labai daug prekių yra panašaus lygio kaip Gariūnų turguje, išsiskiria tik audiniai ir sariai (ko Lietuvoj nėra). Daržovių turgus baisus – pūvančios daržovės šalia gerų, visur šiukšlės, keisti ir nemalonūs kvapai. Dingom iš ten greit.



Norėjau turguje pamatyti tuos ryškius spalvotus miltelius (net nežinau, kas ten ir kam skirta), kur matom nuotraukose sustatytus kaip piltuvėlius. Pamačiau, tiesa, labai nedaug. :)



Labiausiai nustebino tai, kad šiame rajone šalia visų apgriuvusių parduotuvėlių ir kioskelių stovi krikščionių bažnyčia, pora induistų šventyklų ir kelios musulmonų mečetės.



Visi vienoj vietoj ir, atrodo, kad visai draugiškai pasidalinę kvartalus su prekėmis (pvz., musulmonių moterų rūbai atskiram kvartale, o toliau gali rasti indiškus sarius).





Planas dėl kino atšaukiamas – „My name is Khan“ rodomas tik hindi kalba be jokių subtitrų. Tikėjomės, kad šį filmą vers į anglų kalbą, nes visi TV kanalai rodo, koks filmas populiarus ir kitose šalyse. Bet deja, titru kino teatre nera. Tad kam eiti, jei nieko nesuprasim. Tiek to. Ir dar abu susiginčijom dėl to paties filmo: aš sakau, kad jame dainų ir šokių (kaip įprasta indų kinuose) nebus arba bus labai mažai, o Jis sako, kad dainų ir šokių - bus per akis ir ausis, t.y. tiek, kad norėsis bėgti iš kino teatro. Teks grįžus parsipūsti šitą filmą, kad įsitikintume. ;)

2010-02-15 Bangalore

Mūsų nuostabai naktinis autobusas buvo geras – švarus, minkštas, patogus. Mes turėjom bilietus į miegamąsias vietas, t.y. tokią neplačią dvigulę lovą virš kitų sėdinčių kelevių galvų. Viskas labai tvarkingai atskira sienelėmis, užuolaidėlėmis.

Įsitaisiusi gerą valandą žiūrėjau pro langą, kaip keičiasi vaizdai važiuojant gilyn į žemyną nuo jūros. Nors jau buvo tamsu, bet iki pat Mangalore (60 km nuo Udupi) beveik negeso šviesos – vieną miestelį keitė kitas, pakelės pilnos užeigų ir kioskų. Mangalore pasirodė gana didelis miestas ir, kas krito į akis, pilnas daugiabučių namų.



Už Mangalore autobuse šviesos buvo išjungtos, suprask, laikas visiems keleiviams miegoti. Tą ir darėm. Nors toks ten ir miegas, nes maždaug už valandos kelio prasidėjo „smagumai“, t.y. duobės, duobelės, duobelytės... Kratė kaip reikiant. Ir taip gana ilgą atstumą važiavom besikratydami – vos baigiasi duobėtas ruožas, užmiegam ir vėl pabundam nuo kratymo. Ir čia vadinasi national road. Tai kokie tada jų nepagrindiniai keliai???

Tiesa, likus 3,5 val. iki kelionės pabaigos autobusas sustojo WC aikštelėje. Kažkokia diskriminacija, o ne tualetas. Nekalbu apie eiles, kurios visada prie moterų WC nutįsusios, bet reikia matyti vaidą, kai moterys vos ne šonu turi prasisprausti nuo sienos iki WC kabinos, o vyrai vaikšto kaip futbolo aikštelėje – kūliais galėtų tų WC kabinų prieigose vartytis. Apie kitas smulkmenas nerašysiu – labai jau specifinė ši sritis Indijoje. ;)

Galiausiai, šiek tiek po 6 val. ryto pramerkus akis pamačiau dideles, plačias gatves. Spėjau, kad tai jau Bangaloras, bet galvojom, kad kaip koks autobusas Vilniuje sustoja keliose stotelėse iki stoties, taip ir čia bus. O pasirodo, ne – kažkaip greitai visi keleiviai dingo ir jau vairuotojas su savo padėdėju (kuris buvo apžėlęs barzda ir užsiauginęs garbanas kaip liūtc) ėjo krapštyti mūsų lauk iš gultų. Išleido mus kažkokioje autobusų stotelėje, kur prie mūsų iškart prišoko rikšų vairuotojai. Apspito kaip musės...

7 valandą ryto jau buvom vienam iš mūsų užsirašytų iš interneto forumų viešbučių. Vaizdas truputį keliantis depresiją, bet kol kas bus gerai. Dieną susirasim kitą viešbutį.



Pirmos dienos Bangalore planas: pereiti MG road (kitaip, Mahatma Gandi kelias), susirasti kino teatrą (čia buvo mano mintis nueiti kartu su vietiniais į kiną. Tuo labiau, kai visi čia Indijoje svaigsta dėl naujo filmo „My name is Khan“ su aktoriumi ta pačia pavarde).

Jau buvau girdėjusi, kad Bangaloras yra gerokai vakarietiškesnis miestas, kur netgi yra normalių parduotuvių, supermarketų. Iš tikrųjų taip ir yra – pastatai visai modernūs, plačios gatvės, kai kur veikiantys šviesoforai. Netgi mačiau moterų normaliais rūbais (o ne su sariais) ir trumpais plaukais ar įdomesniais kirpimais.



Kol kas viskas daugmaž normaliai, tik, kaip ir visur čia, daug neišbaigtumo atliekant bet kokius darbus, per mažai švaros ir pan. Va, pvz., ėjom gatve, matosi, kad ji ką tik asfaltuota, bet kažkaip nebaigta – tie amenukai nesulipę iki galo, o prie šaligatvių tai kaip sukrito, taip ir palikta. O aš po nekaip miegotos nakties iš viešbučio į miestą išėjau su savo guminėm tapkėm. Ir ką gi pamačiau – padai išsiasfaltavo.



Ką galiu pasakyti apie maistą... Kartais jau tas indiškas maistas nebelenda, o norisi cepelinų, keptų bulvių ir kitokio normalaus maisto. Aš dar kažkaip valgau visokius indiškus troškinius, bet Jo bulvinių degalų bakas, užpildytas Lietuvoje ir šiek tiek papildytas Paloleme, jau visai išsekęs. :) O prieš porą dienų pasvajojom apie pomidorus su svogūnais ir grietine. Tad, dieną radom maisto produktų parduotuvę ir nusipirkom pomidorų, svogūnų ir panašiausio į grietinę jogurto. Vakare į dubenėlius, pasiskolintus iš viešučio restorano, jau pjausčiau pomidorus su svogūnais. Tik jogurtas visai nevykęs – su mūsiškiu Bios net nėra ką lyginti. Šis bemaišant su daržovėmis kažkaip ir liko tokiais mažyčiais gabalėliais. Hmmm.... visą išsvajotą skonį sugadino, nors vis tiek suvalgėm iki paskutinio trupinėlio. :)

Nuorodos, kur gyvenom

Sudedame musu marsruto nuorodas. Paspaudus nuoroda, reikia didinti vaizda artejant link pliuso (juostele kaireje puseje). ;)

Delyje gyvenome cia.

Vasco da Gama (Goa) gyvenome cia.

Margao gyvenom cia.

Palolem gyvenom cia.

Udupi gyvenom cia.

Bendri pastebėjimai (2 dalis)

1. Jei indusai gyvena viešbutyje, tai visi puola skalbtis. Jau Paloleme pastebėjom, kad šalia apsigyvenę indusai iškart terasą apkabinėjo savo skalbiniais. Ir kas keisčiausia, išsiskalbia savo triusikėlius ir būtinai išverstus išvirkščia puse padžiauna matomiausioj vietoj. Tą patį matėm ir Udupyje.

2. Visi parduodami maisto produktai yra žymimi vienu iš dviejų ženklų: baltas kvadratėlis su žaliu tašku viduryje reiškia vegetariškas maistas, o baltas kvadratėlis su raudonu tašku – nevegetariškas. Prie restoranų pavadinimų iškabose taip pat būtinai nurodoma Veg. arba Non-veg.

3. Ant visų parduodamų maisto ir nemaisto produktų yra atspausdintos didžiausios mažmeninės prekybos kainos. Žinoma, pliažuose ar užsieniečiams tos kainos pora rupijų pakeliamos, bet didžioji dalis pardavėjų už tokią kainą ir parduoda.

4. Sia ypatybe prisiminiau beeidama i interneto kavine, tad lietuvisku raidziu nebus. Taigi: gesintuvai. Tiksliau ju nebuvimas. Degalinese ar gelezinkelio stotyse yra speciali vieta, kur ant tam tikro pagalio su kabliais kabo keli kibirai – pora su vandeniu, kiti – su smeliu. Ir tai neva vadinama gesintuvais gaisro atveju. Idomu butu paziureti, kaip jie gaisra degalineje su tiek vandens ir smelio uzgesintu.

2010-02-14 Udupi, Malpe ir toliau

Su Šv. Valentino diena! :)

Šį vakarą sėsim (tiksliau, gulsim) į naktinį autobusą, kuris nuveš mus į paskutinį mūsų numatytą aplankyti miestą Bangalore. Autobusas iš Udupi išvažiuoja ti prieš 9 valandą vakaro, tad dieną susiplanavom tokią labai lengvą – pusryčiai Udupi, vėliau sėdam į autobusą ir lekiam į Malpe prie jūros.

Netyčia bebaigiant suvalgyti pusryčiams visą Utapamą (nors meniu jis įvardintas kaip omletas...), užmačiau prie gretimo staliuko vyriškį bevalgantį kažką panašaus į bandelę. O koks man buvo džiaugsmas, kai suvalgiau du tuos vadinamus „Buns“. Iš tiesų ten tokie kaip mieliniai blynai, tik didesni ir, matyt, kepti dideliam kiekyje riebalų. Žodžiu, su šviežiai spaustomis vynuogių sultimis jie sulindo puikiai. Gaila, kad anksčiau tokių dalykų neradom. Ir kažin, ar Bangalore tokių bus.

Autobusai jau nebestreikuoja, tad prie jūros važiavom nebe rikša. Kaip visada, autobuso priekyje kokio nors iš dievų altorėlis su gėlių girliandomis, o šalia muzikos grotuvas, kuris autobusui įsibėgėjus, paleidžiamas beveik visu garsu. Bet tai ne baisiausia – matėm ir autobusų su užrašu „DVD coach“, suprask, ten jie savo indiškus filmus visu garsu rodo. :)



Prie jūros, visa to nenorėdami, padarėm indusams atrakciją. Nors nuo jų nuėjom pakankamai toli, bet jie, pamatę, kad mes deginamės, ėjo link mūsų neva pasivaikščioti. O dar daugelis, matyt, moters su maudymuku nematę, tad ėjo ratais aplink, įsmeigę į mane akis. Keli net įsitaisė už kokių 10 metrų ir turbūt laukė, kada aš eisiu maudytis. Cha, cha, o aš nėjau. :) Ir kad indusai akių nepamestų, dingom gana greitai iš to pliažo.



Dar kelios valandos ir ruošimės į autobusą. Jau vakar vakare matėm, kokiu autobusu važiuosim. Čia jie tokie keisti: sėdimos kėdės, o virš jų – miegamos vietos. Mes miegosim atsigulę, nes kelionė truks ilgai – apie 10 valandų.



Linkejimai!

2010-02-13 Udupi, Malpe

Naivūs europiečiai vakare pagalvojo, kad jei neatidarysim lango, tai uodų nebus. Klydom. Pirmiausia, atrodė, kad galima tą vieną uodą ranka nuvyti nuo ausies, bet po gerų poros valandų vartymosi ir skėsčiojimo rankomis, kai jau niežtėjo visas kūnas, abu nusprendėm, kad uodų čia visa gauja, o „palapinės“ nepasistatymas buvo klaida. Vidury nakties palapinė buvo pastatyta, o tada į mūsų kambarį pasibeldė normalus miegas. :)



Pirmą kartą Indijoje viešbutyje gaunam pusryčius. Tiesa, jie pateikiami tik iki... 9 valandos. Čia turbūt tik indusai tokį laiką gali sugalvoti – mes nepratę keltis taip anksti. Nors, kažkaip netikėtai patiems, atsibudom kaip tik likus pusvalandžiui iki pusryčių pabaigos.

Šiandienos mūsų planas – apžiūrėti Udupi ir nukeliauti prie jūros į Malpe, kuris yra už 6 km. Udupi mums nepasirodė kažkuo ypatingas miestas – tos pačios dulkės, galybė benamių šunų, milijonas visokių parduotuvių, užeigų, įstaigų, kurių didelė dalis šiandien net nedirbo.



Į akis tik krenta tai, kad gatvėmis vaikšto beveik vien vyrai. Delyje buvom pastebėję, kad mažai moterų gatvėse, Goa – jų daug, o čia Karnatakoj – vėl labai mažai moterų. Ir dar – gana nemažai vyrų matom vaikštančių ne apsivilkusių kelnėmis, o apsisukusių kažkokiais audiniais ar rankščluosčiais.

Kitas dalykas – baltųjų čia labai mažai (sutikom tik vieną), tad sulaukiam daugiau žvilgsnių, bandymų mus užkalbinti ar prašymų nusifotografuoti nei kitur. Geriausia į visa tai nekreipti dėmesio, o kai jau jie eina link tavęs su fotoaparatu, tiesiog parodyti ranka, kad nenori to daryti.

Taigi mieste nieko įdomaus neradę, patraukėm į stotį ieškoti autobuso į Malpe. Paaiškėjo, kad šiandien pas juos autobusų streikas, o dar kažkokia šventė ir, galiausiai, šeštadienis. O tai reiškia, kad autobusai nevažiuoja. Teko važiuoti rikša – vėjas gerokai pataršė mums plaukus, bet atvykom prie pat jūros.

Pliažas labai paprastas – jokių kioskelių, namelių – tik smėlis, jūra ir krūva vietinių. Žvelgiant į tolį, matosi sala su kokosų palmėmis. Planuodami kelionę, galvojom, kad ten nuplauksim, bet kad nelabai kas į ją plukdo turistus.



Pasivaikščiojimą paplūdimiu trikdė tik vietinių žvilgsniai ir ėjimas link mūsų su fotoaparatais. Be to, paėjus toliau nuo pagrindinės žmonių susibūrimo vietos, atrodo, kad pliažas virsta viešuoju tualetu. Žodžiu, reikia atidžiai žiūrėti po kojomis. ;)



Grįžę į Udupi ir atsipūtę, ėjom ieškoti tų kulinarinių gėrybių. Bet deja, deja, nieko ypatingo neradom. Arba nežinom kur ieškoti, arba čia forumuose nežinia kokie turistai ko ir kur užvalgę parašė. Apskritai pietų Indijos gyventojų savybė duoti kai kuriuos patiekalus iš meniu tik tam tikrom valandom jau erzina. Mes norim valgyti ir dieną, o jie vėl siūlo savo Masala Dosa, Puri, Idli (tą patį kaip pusryčiams).

Beje, dar pora indusų restoranų / kavinių savybių:
- tai, kas parašyta meniu, nebūtinai yra patiekiama – meniu gali būti iš 100 visokių pavadinimų, bet dažniausiai galima gauti tik kelis. Tai kam rašyti į meniu, jei tų patiekalų niekada nebūna?
- čia Udupyje visur, kur valgėm, atnešamas vienas meniu (nors visada sėdim dviese) ir paduodamas vyrui. Čia tipo moterys nemoka skaityti ir neturi žodžio pasirenkant maistą?
- visada prieš valgį atnešama po stiklinę šalto vandens (cha cha, tegul patys geria tokį vandenį iš krano), o pavalgius kartu su sąskaita atnešama lėkštutė su anyžių sėklomis (kartais jos su cukraus glaistu) – neva pakramtai po maisto vietoj kramtomos gumos.

2010-02-12 Palolem, Udupi

Paskutinį vakarą Paloleme praleidom įprastai – kai kas pavalgė dar kartą keptų bulvių, sėdėjom terasoj ir mėgavomės tuo vaizdu, kurį matėm. Tiesa, pusę vakaro teko praleisti visiškoje tamsoje, nes nuolat vis dingdavo elektra. Bet viskas čia normalu, taip yra nuolat.

Naktis buvo nelengva vėl. Šalia mūsų namelio iš abiejų pusių į kitus namelius apgyvendino grupelę jaunų indusų. Iškart sakiau, kad su jais ramybės nebus. Taip ir buvo – grįžo jie po savo linksmybių miestelyje, kai mes jau beveik miegojom. Ir prasidėjo kitos linksmybės – nesibaigiantys murmuliavimai jų sava kalba, juokas, lakstymas iš vieno namelio į kitą... Kol netekęs kantrybės mano vyriškis išlindęs jiems tarė: „Impossible to sleep!“ :) Bet tai padėjo. Ir svarbiausia.

Šiandien judam toliau. Mūsų maršrute – Udupi. Tai miestelis Karnatakos valstijoje, garsėjantis savo kulinarinėmis gėrybėmis. Tikimės čia paragauti kažko ypatingo iš Pietų Indijos virtuvės.

Mūsų traukinys į Udupi tik 15 valandą, tad turim daug laiko. Dar spėjom ir prieš saulę pasikaitinti, ir išsimaudyti jūroje. Net man vanduo jūroje yra nešaltas, o tai reiškia, kad daugeliui kitų žmonių tas vanduo atrodytų kaip arbatėlė. :)



Sutartu laiku mūsų atvažiavo paimti taksiukas ir nuvežė į geležinkelio stotį.



Likus valandai iki traukinio atvykimo, pradėjo rnktis žmonės. Krūva užsieniečių su kuprinėmis, kaip girdėjom, traukė į Gokarna, kur yra kitas paplūdimys. Beje, ką galima pasakyti apie užsieničius turistus Indijoje, tai visi jie su kelnėm, nusmukusiu klynu ties keliais, dredais ir kuprinėmis, didesnėmis už patį keliautoją. Kelnes, kurių klynas ties keliais, galvojau nusipirkti ir aš (cha, cha!), plaukai, kai yra tik šaltas vanduo ir saulė juos baisiai išsausina, beveik savaime darosi dredais, o lagaminą tektų pakeisti kuprine – štai ir būsim mes tokie kaip ir kiti keliautojai. :) Juokauju, žinoma. :)

Traukinys buvo pilnas, tad teko grūstis ir beveik pirmiems šokti į vagoną, kad užsiimtume vietas bent prie ko nors prisišlieję. Beveik iškart susiradom vietinį, kuris važiavo į Mangalore, kad jis mums pasakytų, kada išlipti. Kelionė truko keturias valandas, nuvažiavom daugiau kaip 300 km, o bilietai mums abiems kainavo šiek tiek daugiau nei 4 litus. Piguma.



Udupi pasitiko mus visiška tamsa. Teritorija prie geležinkelio stoties nė trupučio neapšviesta, „pre-paid“ taksi (toks, kur iš anksto susimoki už nuvežimą iki pasakytos vietos) nėra, tik kažkur tarp medžių stovi krūva rikšų. Kadangi jau žinojom viešbučio, kur norim apsistoti, pavadinimą, tai susiradom, kas mus ten nuveža.



Tamsa, deginamų šiukšlių smarvė, keli palei kelią einantys žmonės. Toks buvo pirmas įspūdis apie miestą. Vėliau privažiavom ir labiau apšviestas gatves, matėm netgi vieną supermarketą. :)

Mūsų iš interneto forumų susirastas viešbutis, pasirodo, yra labai prabangus ir mums pasirodė per brangus (lyginant su Palolem gerokai brangesnis). Nusprendėm paieškoti kito viešbučio, bet tai nebuvo taip lengva. Visi pigūs viešbučiai buvo pilni, o kiti – brangūs. Be to, paiešką apsunkino tai, kad iškaba „Hotel“ nebūtinai reiškia viešbutį, bet tai gali būti tiesiog užkandinė / kavinė. Taip ir nesupratom, kodėl paprastas užeigas jie taip vadina. Gal kokie mokesčiai mažesni, jei pasivadini viešbučiu?

Galiausiai, radom pusiau normalų, bet vis tiek brangoką viešbutį. Dviems naktims bus gerai. Tik viešbučio restoranas, švelniai tariant, keistas. Užsisakėm dvi sriubas, po to dar vieną, bet atnešė vis tiek dar dvi. Porcijos labai nedidelės, tad OK, paėmėm ir tas dvi. Sąskaitoje rašo: sriubos 2 porcijos. Aiškinam, kad suvalgėm tai keturias sriubas. Sako: čia viena porcija buvo padalinta pusiau. WTF? Tokio dalyko dar niekur negirdėjom – kam tą sriubą dalinti, jei mes aiškiai užsakom dvi sriubas??? Nesupratom. Ir nebesiaiškinom.

2010-02-11 Palolem

Paskutinė diena prie jūros Goa. Ryt judėsim toliau ir jau keliausim į Karnatakos valstiją, Udupi miestelį. Jau išsiaiškinom, kada traukinys, ir kiek laiko važiuosim. Šį kartą klausinėsim visų aplink, kada tas Udupi.



Naktis buvo nerami – kažkokia britų kompanija iki pat 9 val. ryto kėlė triukšmą – gėrė ir dainavo; varnos karksėjo ne tik ryte, bet ir naktį; kiti paukščiai kaip kokios mašinos signalizacija pypsėjo; iš didžiulės vandentiekio bačkos, kuri nelabai toli mūsų namelio, porą valandų bėgo vanduo; o šiek tiek po 8 val. ryto rusai iš gretimo namelio jau kėlėsi, tai reiškia, kad kėlėsi visi. Kaip matot, aš miegu be ausų kištukų. O tą, kuris miega su kištukais, pažadino deginamų šiukšlių ir anglių kvapai. Atrodo, kad degina visi indusai ir viską. Ir būtinai anksti ryte, kai kvapai geriausiai sklinda. :(

Šiandien šiek tiek apsiniaukę. Saulė išlenda, bet trumpam. Ir ji ne tokia kaitri. Tad truputį pagulėję prie jūros ir pasimaudę, susiruošėm į tą atskirtą pliažo lopinėlį, kurį, kaip jau minėjau, norint pasiekti reikia perbristi per gabalėlį jūros.



Pasiruošėm bristi iki pilvo. Perėjom visą pliažą ir dideliam savo nustebimui pamatėm, kad bristi mums beveik ir nereikės – vanduo nusekęs tiek, kad iš to ruožo, kur vakarais žmonės brenda iki pilvo, dabar likę vandens tik iki pusės blauzdos. Akmenys, buvę iki pusės vandenyje, dabar yra toli toli nuo vandens. Ir apskritai tie plotai šioje pliažo dalyje atrodo visišai kitaip nei vakare, kai jūra pasislenka. Jau vakar, kai ėjom plaukioti laivu, pastebėjom, kad vanduo nusekęs, o grįžtant matėm, kaip vanduo kilo. Įdomiai atrodė.

Daiktai, be kurių į Indiją geriau nekeliauti

Sėdėdami terasoje ir besimėgaudami vakaro gaiviu oru, sudarėme labai trumpą daiktų, be kurių nereikėtų kelti kojos į Indiją, sąrašą.

1. Ausų kištukai. Nors aš taip ir nepamėgau su jais miegoti (jaučiuosi nelabai saugiai, kaip nieko negirdžiu), bet toks daiktas čia labai reikalingas. Jis apsaugos nuo kaimynų keliamo triukšmo 5 valandą ryto viešbutyje, popierinėmis sienomis; negirdėsite traukinių dundesio po langais, varnų karksėjimo... Vardinti galima ilgai, todėl geriau juos turėti ir negirdėti per daug nereikalingų garsų, dažniausiai trukdančių ilsėtis.

2. Prožektorius / žibintuvėlis (ar kaip pavadinsi, taip nepagadinsi) – prietaisas, skleidžiantis šviesą tamsoje. Jo prireiks tikrai. Ar Delyje, ar mažame miestelyje elektra gali dingti visai netikėtai visame viešbutyje, visoje gatvėje, restorane ar pan. Be to, būna ir taip, kad pareiti į viešbutį reikia per kokią siaurą neapšviestą gatvę ar kiemą. Todėl be prožektoriaus kaip be rankų. Va ir vakar du rusai vos neįėjo į mūsų namelį, eidami be prožektoriaus, kai dingo šviesa.

3. Palapinės karkasas ir tinklas nuo uodų ir kitokių skraidančių, kandančių gyvių. Delyje jo neprireikė, nes mes neva buvom ne tuo sezonu, bet Goa visuose miesteliuose juo naudojamės kasnakt.



Pasistatyti jį virš lovos trunka kelias minutes, o ramybė garantuota visai nakčiai. Nes uodų čia, patikėkit, yra daug. Žinoma, kai kuriuose apgyvendinimo vietose kabo tinkleliai, bet niekada negali būti tikras – ar jie bus, ir ar bus švarūs bei reikiamo ilgio / pločio. Paloleme čia namelyje toks tinklas yra, bet jo ilgis toks, kad tarp lovos ir tinklo susidaro tarpai. Tai kam tinklelis su tarpais uodams praskristi?

4. Galiausiai, tai ne daiktas, bet be jo irgi neįmanoma. Tai nusiteikimas, kad čia daug kas kitaip, kad reiškiamos pretenzijos gali nieko nepasiekti ir niekam nebūti įdomios. Aš važiavau čia nusiteikusi blogiausiam, ką galima įsivaizduoti, ir dabar pasirodo, kad viskas nėra taip baisu. Bet per didelių norų nereiškiu ir kiekvieną kartą tramdausi, ko nors tikėdamasi.

Kol kas toks sąrašas. Visų daiktų sąrašo tikrai neminėsim, nes daug svarbių daiktų (jei pamirštat įsimesti į lagaminą) galima čia laisvai nusipirkti.
Jei dar ką sugalvosim, papildysim įrašą.

2010-02-10 Palolem

Dar viena diena prie jūros. Atsikėlėm gana anksti (lyginant su kitomis dienomis). Pusryčiams iš vakaro turėjome nusipirkę didelį, beveik 6 kilogramų arbūzą. Iš baro pasiskolinom šaukštus ir bandėm įveikti po pusę arbūzo. Nepavyko. Tad likučius nunešėm mūsų kaimynams kiauliukams. Tie, vizgindami uodegas ir pasižvygaudami, ėmėsi darbo – graužė tuos arbūzus su pasimėgavimu. Nieko nebeliko. Dar prie jų prisijungė būrys varnų, kurioms liko tik kauliukai. Žodžiu, turėjom rytinę atrakciją. :)



O vakare po dienos deginimosi, visokiausio maisto, o kai kas iš mūsų ir po galvos masažo, turėjom kitą atrakciją – pasiplaukiojimą upe.



Ties pliažo pabaiga į jūrą įteka upė – sakė, kad vadinama ji Palolem upe.



O vietiniai į savo laivelius susisodina po 2-4 turistus ir plukdo ta upe iki užtvankos ir atgal. Pasiplaukiojimo trukmė apie 40 min. ir nusiderėjus kainuoja 10 litų. Mums pasitaikė valtis su medinėmis lentomis sėdėjimui, nors matėm, kad kiti plaukiojo sėdėdami beveik foteliuose. Bet tai ne esmė.



Man visai patiko – tokia ramuma, plauki, jokio triukšmo ir žmonių. Valtininkas mums parodė kingfisherį‘ (paukštis čia toks, gaudantis žuvis) ir dar kelis paukščius, kurių pavadinimų neprisimenu. Parodė ir akmenį, balansuojantį ant kito akmens.



Galiausiai, papasakojo istoriją, kad prieš šimtą metų čia buvo krokodilų. :)