Jau vakar nusprendėm, kad į Tadž Machalą patogiau ir geriau važiuoti kaip išpindėjusiems turistams išsinuomavus automobilį su vairuotoju. Visa tai atsiėjo panašiai tokia pat kaina kaip ir važiuojant su taksi iki geležinkelio stoties Delyje, su traukiniu iki Agros ir vėl su taksi iki paties Tadž Machalo, tik sutaupė mums gerokai energijos, nes tokiu eismu ir, kaip pamatėm, Agroje esant tokiam kiekiui žmonių susigaudyti būtų buvę sunkoka.
Taigi tas pats automobilis, kuriuo vakar važinėjom po Delį, atvyko iš ryto mūsų paimti iš viešbučio ir visą dieną su vairuotoju priklausė mums. Vairuotojas nebuvo kalbus, o ir angliškai kalbėjo gana sunkiai. Tai per visą kelionę mums parodė tik kelis įdomesnius objektus ir atsakė tai, ko jo klausėm. Bet už tat sava kalba telefonu jis kalbėjo beveik nesustodamas. Mums tai atrodė labai juokingai, kad toks mažas vairuotojas turi tiek reikalų – jo telefonas skambėjo ir skambėjo, o tą telefono skambutį tai jau galvojau, kad sapnuosiu naktį. Ir dar reikia pasakyti, kad ir kalbėdamas telefonu jis vairavo puikiai – laviravo didžiuliu automobiliu tarp visų motociklų, rikšų, sunkvežimių ir kitų mašinų, pypsėjo ir lenkė visus iš eilės.
O vairavimo ypatumai Indijoje tokie:
- jei tik randi laisvą erdvę, lįsk; ir nesvarbu, kokios juostos ant to asfalto pažymėtos – ištisinės, geltonos ar pan. Taip iš dviejų juostų gali pasidaryti trys ar keturios, o vienoje vietoje trijų juostų kelyje mačiau kaip pasidarė 5 juostų automobilių, rikšų ir motociklų kelias;
- jei ką nors lenki – reikia pypsėti; naktį tokie pypsėjimai papildomi ilgųjų šviesų perjunginėjimais;
- jei kas nors ruošiasi į tave įvažiuoti – irgi reikia pypsėti;
- pypsėti reikia dažnai; tik pypsėti nereikia, jei užsukęs už kampo priešais savo mašiną pamatai karvę – ją reikia tiesiog apvažiuoti;
- nieko nereikia užleisti jokiais būdais. O jei ruošiesi sukti į kairę ar dešinę, tai praleisti visų priešais važiuojančių mašinų nebūtina – kai tik randi tarpą ir lendi.
- jei perbraukei kam nors per šoną ar susikibo mašinų veidrodėliai, ar atsitrenkei į motociklą (kurių ten gyva galybė), nekreipk dėmesio ir važiuok toliau – visi jie ten subraižyti ar su nulenktais veidrodėliais, tai papildomas įbrėžimas nieko čia nejaudina.
Po tokių taisyklių laikymosi pasidaro visai nekeista, kad vairuotojai visai nepyksta, kai kas nors jiems palei nosį užlenda kelyje, kai juos lenkia bet kaip ir iš bet kurios pusės.
Tai taip ir važiavom Agros link. 200 kilometrų važiavom ... 4 valandas, nors didelė dalis kelio buvo normalus, mūsų supratimu, greitkelis iš keturių juostų su skiriamąja juosta.
Vairuotojas prie Tadž Machalo sustojo stovėjimo aikštelėje netoli bilietų pardavimo vietos. Jau minėjom, kad bilietų kainų skirtumas vietiniams ir turistas yra didžiulis. Šį kartą vietiniai mokėjo, berods, 50 rupijų (2,5 Lt.), o turistai moka 750 rupijų, kas yra beveik 38 litai. Daugoka... Kągi, susimokėjom, įsidėjom į „žaliąjį“ elektromobilį-traukinuką ir nuvykom kokius gerus porą kilometrų iki paties įėjimo į Tadž Machalą. O prie įėjimo laukė siurprizas – išsamiausia ever mūsų ir mano nešamos kuprinės apžiūra. Aišku, čia visur galioja taisyklė, kad moterys eina per vienus vartus, vyrai – per kitus. Tad tos moteriškės mane gerokai pakratė – dar niekur niekas neapžiūrinėjo absoliučiai kiekvienos kuprinės kišenės. Pasirodo, į Tadž Machalą negalima neštis jokio maisto (tik gėrimus) ir jokių elektroninių prietaisų (tik telefonus ir fotoaparatus). O mano kuprinėje buvo ir kompiuteris, ir USB raktas, ir prožektorius, ir riešutai, ir keksiukai, ir kramtoma guma (nu aš pasiruošusi visiems gyvenimo atvejams)... Tad su visu šituo gėriu teko grįžti iki to pastato, kur pirkom bilietus, arba iki automobilio, kur visa tai galėjo pasaugoti mūsų vairuotojas. Mane tokie dalykai baisiai sunervino, nes niekur perkant bilietus nebuvo nurodyta, kad tokių daiktų negali neštis – neva pats turi atspėti. O ir ką jau blogo aš galiu tam Tadž Machalui padaryti su kompiuteriu?
Taigi grįžom iki mašinos, viską pasidėjom ir vėl viskas iš pradžių – žalias elektromobilis, keliavimas pro kimbančių prie mūsų pardavėjų alėją, vėl apieškančias moteriškes. Pagaliau mes įėjom.
Pirmiausia, patekom į kažkokį kiemą su raudonais pastatais, o tik vėliau priėjom didelius vartus, pro kuriuos įėjus ir patenki į tą sodą, kurio tolumoje šviečia tas didingasis Tadž Machalas. Istorijos beveik jokios apie šį objektą nežinom ir neturėjom gido, tad tik patys kiek apžiūrėjom ir supratom, tiek ir užteko. Aišku, reikėjo vsur nusifotografuoti ir, per visą sodą perėjus bei užsimaukšlinus specialius antdėklus ant savo batų, užlipti balto marmuro laiptais prie pat pastato. Įėjom ir į vidų, apėjom aplink, pasėdėjom ant suoliuko (tuo sukeldami grupelės vietinių susidomėjimą mumis) ir patraukėm atgal. Tiesa, bevaikštant du vaikinukai pareiškė pageidavimą nusifotografuoti su mano vyru. Kažkodėl kilo mintis, kad tie indusai gėjai ir nori Jį „pakabinti“, bet vėliau merginos indės ėjom fotografuotis prie manęs. Tad nusprendėm, kad ir čia jų vyrai ir moterys yra atskirai, t.y. vyrai gali fotografuotis su baltais vyrais, o moterys – su baltomis moterimis.
Išvada – Tadž Machalas gražus, verta jį pamatyti. Bet turbūt tik vieną kartą gyvenime. ;)
O dar įspūdį (nežinau, ar labai teigiamą) paliko tai, kad vos išėjus per vartus iš Tadž Machalo komplekso, prieš akis išdygo karvių, ilgiausiais ragais ir baisiomis nosimis, banda. Tas karves per visą miestelį varė tokio mažučiai kelių metų amžiaus piemenėliai su lazdomis. Ir tų karvių pražygiavo ten turbūt apie 20 – bent jau tiek galėjom įsivaizduoti. O vėliau tokių pat karvių matėm gatvėse Agroje ir vaikščiojančių keliu ir išdygstančių, rodos, iš niekur tiesiai prieš automobilį.
Grįždami iš Agros į Delį fotografavom beveik lietuviškus peizažus, vietinius ir sunkvežimius, kurie vežė neįtikėtino dydžio krovinius, rikšas, kuriose galėjo susigrūsti protu nesuvokiamas skaičius žmonių. Dar miegojom ir klausėmės nesuskaičiuojamos galybės vairuotojo telefoninių pokalbių.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą