Paskutinė diena prie jūros Goa. Ryt judėsim toliau ir jau keliausim į Karnatakos valstiją, Udupi miestelį. Jau išsiaiškinom, kada traukinys, ir kiek laiko važiuosim. Šį kartą klausinėsim visų aplink, kada tas Udupi.
Naktis buvo nerami – kažkokia britų kompanija iki pat 9 val. ryto kėlė triukšmą – gėrė ir dainavo; varnos karksėjo ne tik ryte, bet ir naktį; kiti paukščiai kaip kokios mašinos signalizacija pypsėjo; iš didžiulės vandentiekio bačkos, kuri nelabai toli mūsų namelio, porą valandų bėgo vanduo; o šiek tiek po 8 val. ryto rusai iš gretimo namelio jau kėlėsi, tai reiškia, kad kėlėsi visi. Kaip matot, aš miegu be ausų kištukų. O tą, kuris miega su kištukais, pažadino deginamų šiukšlių ir anglių kvapai. Atrodo, kad degina visi indusai ir viską. Ir būtinai anksti ryte, kai kvapai geriausiai sklinda. :(
Šiandien šiek tiek apsiniaukę. Saulė išlenda, bet trumpam. Ir ji ne tokia kaitri. Tad truputį pagulėję prie jūros ir pasimaudę, susiruošėm į tą atskirtą pliažo lopinėlį, kurį, kaip jau minėjau, norint pasiekti reikia perbristi per gabalėlį jūros.
Pasiruošėm bristi iki pilvo. Perėjom visą pliažą ir dideliam savo nustebimui pamatėm, kad bristi mums beveik ir nereikės – vanduo nusekęs tiek, kad iš to ruožo, kur vakarais žmonės brenda iki pilvo, dabar likę vandens tik iki pusės blauzdos. Akmenys, buvę iki pusės vandenyje, dabar yra toli toli nuo vandens. Ir apskritai tie plotai šioje pliažo dalyje atrodo visišai kitaip nei vakare, kai jūra pasislenka. Jau vakar, kai ėjom plaukioti laivu, pastebėjom, kad vanduo nusekęs, o grįžtant matėm, kaip vanduo kilo. Įdomiai atrodė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą