Mūsų nuostabai naktinis autobusas buvo geras – švarus, minkštas, patogus. Mes turėjom bilietus į miegamąsias vietas, t.y. tokią neplačią dvigulę lovą virš kitų sėdinčių kelevių galvų. Viskas labai tvarkingai atskira sienelėmis, užuolaidėlėmis.
Įsitaisiusi gerą valandą žiūrėjau pro langą, kaip keičiasi vaizdai važiuojant gilyn į žemyną nuo jūros. Nors jau buvo tamsu, bet iki pat Mangalore (60 km nuo Udupi) beveik negeso šviesos – vieną miestelį keitė kitas, pakelės pilnos užeigų ir kioskų. Mangalore pasirodė gana didelis miestas ir, kas krito į akis, pilnas daugiabučių namų.
Už Mangalore autobuse šviesos buvo išjungtos, suprask, laikas visiems keleiviams miegoti. Tą ir darėm. Nors toks ten ir miegas, nes maždaug už valandos kelio prasidėjo „smagumai“, t.y. duobės, duobelės, duobelytės... Kratė kaip reikiant. Ir taip gana ilgą atstumą važiavom besikratydami – vos baigiasi duobėtas ruožas, užmiegam ir vėl pabundam nuo kratymo. Ir čia vadinasi national road. Tai kokie tada jų nepagrindiniai keliai???
Tiesa, likus 3,5 val. iki kelionės pabaigos autobusas sustojo WC aikštelėje. Kažkokia diskriminacija, o ne tualetas. Nekalbu apie eiles, kurios visada prie moterų WC nutįsusios, bet reikia matyti vaidą, kai moterys vos ne šonu turi prasisprausti nuo sienos iki WC kabinos, o vyrai vaikšto kaip futbolo aikštelėje – kūliais galėtų tų WC kabinų prieigose vartytis. Apie kitas smulkmenas nerašysiu – labai jau specifinė ši sritis Indijoje. ;)
Galiausiai, šiek tiek po 6 val. ryto pramerkus akis pamačiau dideles, plačias gatves. Spėjau, kad tai jau Bangaloras, bet galvojom, kad kaip koks autobusas Vilniuje sustoja keliose stotelėse iki stoties, taip ir čia bus. O pasirodo, ne – kažkaip greitai visi keleiviai dingo ir jau vairuotojas su savo padėdėju (kuris buvo apžėlęs barzda ir užsiauginęs garbanas kaip liūtc) ėjo krapštyti mūsų lauk iš gultų. Išleido mus kažkokioje autobusų stotelėje, kur prie mūsų iškart prišoko rikšų vairuotojai. Apspito kaip musės...
7 valandą ryto jau buvom vienam iš mūsų užsirašytų iš interneto forumų viešbučių. Vaizdas truputį keliantis depresiją, bet kol kas bus gerai. Dieną susirasim kitą viešbutį.
Pirmos dienos Bangalore planas: pereiti MG road (kitaip, Mahatma Gandi kelias), susirasti kino teatrą (čia buvo mano mintis nueiti kartu su vietiniais į kiną. Tuo labiau, kai visi čia Indijoje svaigsta dėl naujo filmo „My name is Khan“ su aktoriumi ta pačia pavarde).
Jau buvau girdėjusi, kad Bangaloras yra gerokai vakarietiškesnis miestas, kur netgi yra normalių parduotuvių, supermarketų. Iš tikrųjų taip ir yra – pastatai visai modernūs, plačios gatvės, kai kur veikiantys šviesoforai. Netgi mačiau moterų normaliais rūbais (o ne su sariais) ir trumpais plaukais ar įdomesniais kirpimais.
Kol kas viskas daugmaž normaliai, tik, kaip ir visur čia, daug neišbaigtumo atliekant bet kokius darbus, per mažai švaros ir pan. Va, pvz., ėjom gatve, matosi, kad ji ką tik asfaltuota, bet kažkaip nebaigta – tie amenukai nesulipę iki galo, o prie šaligatvių tai kaip sukrito, taip ir palikta. O aš po nekaip miegotos nakties iš viešbučio į miestą išėjau su savo guminėm tapkėm. Ir ką gi pamačiau – padai išsiasfaltavo.
Ką galiu pasakyti apie maistą... Kartais jau tas indiškas maistas nebelenda, o norisi cepelinų, keptų bulvių ir kitokio normalaus maisto. Aš dar kažkaip valgau visokius indiškus troškinius, bet Jo bulvinių degalų bakas, užpildytas Lietuvoje ir šiek tiek papildytas Paloleme, jau visai išsekęs. :) O prieš porą dienų pasvajojom apie pomidorus su svogūnais ir grietine. Tad, dieną radom maisto produktų parduotuvę ir nusipirkom pomidorų, svogūnų ir panašiausio į grietinę jogurto. Vakare į dubenėlius, pasiskolintus iš viešučio restorano, jau pjausčiau pomidorus su svogūnais. Tik jogurtas visai nevykęs – su mūsiškiu Bios net nėra ką lyginti. Šis bemaišant su daržovėmis kažkaip ir liko tokiais mažyčiais gabalėliais. Hmmm.... visą išsvajotą skonį sugadino, nors vis tiek suvalgėm iki paskutinio trupinėlio. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą