Atrodo, kad viešbutis, kuriame apsistojom Bangalore, yra pats ramiausias iš visų Indijoje. Čia pavyksta pamiegoti net iki 10 valandos – triukšmą kelia tik elektros generatorius, stovintis po langais ir įjungiamas tada, kai dingsta elektra. Beje, nukrypsiu truputį į šoną, bet negaliu nepasakyti, kad tiek generatorių visame mieste ir prie kiekvienos parduotuvės, kavinės dar nebuvau mačiusi. Šiame mieste elektra dingsta taip dažnai, kad kiekviena įstaiga turi atskirą generatorių. Bet juk čia Indija, tad ir tai jau nebestebina. :)
Šiandien nusprendėm aplankyti vieną iš žinomiausių Bangalore – Buliaus šventyklą. Su rikša iki šventyklos važiavom daugiau nei 20 minučių – ilgoka distancija, tad matėm daug skirtingų vaizdų – nuo spindinčių dangoraižių, įdomių angliško stiliaus pastatų iki apgriuvusių parduotuvėlių ir gatvių, kuriose karvės ėda iš šiukšlių krūvos.
Pati šventykla nėra didelė, bet garbingiausioje vietoje stovi didžiulė gulinčio buliaus statula (jei tai galima vadinti statula, gal greičiau monumentas).
Kai tik mes prie to buliaus priėjom, iškart į priekį iššoko savotiška paklode apsisupęs diedukas ir pradėjo mums pasakoti apie tai, kad ši statula – tai vienas ištisas granito akmuo, kad jis buvo iškaltas prieš daugiau kaip 500 metų ir kad iš kažkur jį pervežant atsirado įtrūkimų. Ką dar jis pasakojo tai nelabai supratau, bet turbūt nelabai ką reikšmingo praleidau. ;) Mes apėjom tą statulą, iš tikrųjų įspūdingas jos dydis.
Vėliau tas pats diedukas išlindo prieš mus su padėklu, ant kurio buvo deganti ugnis indelyje, pinigas, nedidelės, kelių centimetrų ilgio gėlių girliandos ir lėkštutė su raudonais milteliais. Jis įkišo mums į rankas po gėlių girliandą, palaimino mus, kišo pirštą į lėkštutę su milteliais ir, žiū, ant mūsų kaktų atsirado po raudoną tašką. Tada, aišku, mes turėjom paaukoti pinigų šventyklai ir tuo baigėsi mūsų pabuvimas šventykloje. Tiesa, šventyklos teritorijoje, aptvertoje tvora (tipo kaip šventorius prie mūsų bažnyčių), yra nameliai, kuriuose gyvena žmonės. :)
Kadangi iki šventyklos sukorėme didelį atstumą, tai nutarėme aplankyti dar vieną vietą, kurią matėm pakeliui – Lalbakh botanikos sodą. Tai didžiulis parkas, kurio net aš nesugebėjau viso apeiti.
Tiesa, ir vėl mes apsilankėm ne laiku, tai kai kurios teritorijos ar, pavyzdžiui, kaktusų šiltnamis buvo uždaryti. Bet ir tiek, kiek buvo prieinama, apeiti buvo sunku. Eidama sekiau ženklus „Bonsai garden“, bet einant pagal juos tų bonsų taip ir neradau. Už tai radau kažkokį stiklinį pastatą (nežinau kam skirtą, bet užtvertą), Viktorijos fontaną, kalnelį, nuo kurio atsivėrė graži miesto panorama.
Bet kaip tik tuo metu, kaip sakau, man nespėjus padaryti nė 100 nuotraukų, baigėsi fotoaparato baterijos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą