2010-02-16 Bangalore

Pirmiausia, visus sveikinam su Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo diena. Ta proga papasakosiu savo sapną. Veiksmas vyko kažkur pajūrio mieste, kur mes gyvenom. Mus užkalbino kažkoks belgas, kuris paklausė, iš kokios mes šalies. Mes atsakėm, jog iš Lietuvos. Tai belgas pakartojo, kad iš Rusijos. O tada ir prasidėjo mano moralas belgui – kad lietuviai nėra rusai ir šitų šalių sulyginimas yra tas pats, jei sakytume, kad belgas yra tas pats kas olandas, nes gi jų šalys su Liuksemburgu yra Beniliukso šalys. Žodžiu, sapne apgyniau lietuvius nuo sutapatinimo su rusais. :) Čia ta proga, kad mūsų nepriklausomybės diena. :)

Dar ta pačia proga labai nustebino indiškas laikraštis „The Hindu“. Šį rytą viešbutyje mums po kambario durimis pakišo laikraštyje, kurį perverčiau tik popiet, kai persikraustėm į kitą viešbutį ir jau buvom grįžę po klajonių po miestą.



Taigi laikraščio priede vaikams (tokius irgi perverčiu) prie straipsnių, kaip nesinervinti prieš egzaminus, yra skiltis „The quiz“, kur pateikiami visų sričių klausimai. Ir giliam mano nustebimui pirmas klausimas: kaip vadinasi Europos šalis, kurios sostinė Vilnius ir kuri 1918 metais paskelbė savo nepriklausomybę. :)



O antroji šventė šiandien, pasirodo, - Užgavėnės. Stengėmės ir mes rasti, kur suvalgyti blynų, kad iš Lietuvos išvarytume žiemą ir kad būtų šilčiau grįžti po geros savaitės. :) Ar visi daug blynų suvalgėt?

Vakar interneto kavinėje susipažinom su vietiniu indusu, kuris mums pasakė, kaip vadinasi didžiausias miesto turgus, pagrindiniai parkai ir kitos lankytinos vietos. Tai šiandien važiavom į jo nurodytą Shivaji Nagar rajoną, kuris pats yra beveik kaip ištisas turgus. Labai daug prekių yra panašaus lygio kaip Gariūnų turguje, išsiskiria tik audiniai ir sariai (ko Lietuvoj nėra). Daržovių turgus baisus – pūvančios daržovės šalia gerų, visur šiukšlės, keisti ir nemalonūs kvapai. Dingom iš ten greit.



Norėjau turguje pamatyti tuos ryškius spalvotus miltelius (net nežinau, kas ten ir kam skirta), kur matom nuotraukose sustatytus kaip piltuvėlius. Pamačiau, tiesa, labai nedaug. :)



Labiausiai nustebino tai, kad šiame rajone šalia visų apgriuvusių parduotuvėlių ir kioskelių stovi krikščionių bažnyčia, pora induistų šventyklų ir kelios musulmonų mečetės.



Visi vienoj vietoj ir, atrodo, kad visai draugiškai pasidalinę kvartalus su prekėmis (pvz., musulmonių moterų rūbai atskiram kvartale, o toliau gali rasti indiškus sarius).





Planas dėl kino atšaukiamas – „My name is Khan“ rodomas tik hindi kalba be jokių subtitrų. Tikėjomės, kad šį filmą vers į anglų kalbą, nes visi TV kanalai rodo, koks filmas populiarus ir kitose šalyse. Bet deja, titru kino teatre nera. Tad kam eiti, jei nieko nesuprasim. Tiek to. Ir dar abu susiginčijom dėl to paties filmo: aš sakau, kad jame dainų ir šokių (kaip įprasta indų kinuose) nebus arba bus labai mažai, o Jis sako, kad dainų ir šokių - bus per akis ir ausis, t.y. tiek, kad norėsis bėgti iš kino teatro. Teks grįžus parsipūsti šitą filmą, kad įsitikintume. ;)