Paskutinį vakarą Paloleme praleidom įprastai – kai kas pavalgė dar kartą keptų bulvių, sėdėjom terasoj ir mėgavomės tuo vaizdu, kurį matėm. Tiesa, pusę vakaro teko praleisti visiškoje tamsoje, nes nuolat vis dingdavo elektra. Bet viskas čia normalu, taip yra nuolat.
Naktis buvo nelengva vėl. Šalia mūsų namelio iš abiejų pusių į kitus namelius apgyvendino grupelę jaunų indusų. Iškart sakiau, kad su jais ramybės nebus. Taip ir buvo – grįžo jie po savo linksmybių miestelyje, kai mes jau beveik miegojom. Ir prasidėjo kitos linksmybės – nesibaigiantys murmuliavimai jų sava kalba, juokas, lakstymas iš vieno namelio į kitą... Kol netekęs kantrybės mano vyriškis išlindęs jiems tarė: „Impossible to sleep!“ :) Bet tai padėjo. Ir svarbiausia.
Šiandien judam toliau. Mūsų maršrute – Udupi. Tai miestelis Karnatakos valstijoje, garsėjantis savo kulinarinėmis gėrybėmis. Tikimės čia paragauti kažko ypatingo iš Pietų Indijos virtuvės.
Mūsų traukinys į Udupi tik 15 valandą, tad turim daug laiko. Dar spėjom ir prieš saulę pasikaitinti, ir išsimaudyti jūroje. Net man vanduo jūroje yra nešaltas, o tai reiškia, kad daugeliui kitų žmonių tas vanduo atrodytų kaip arbatėlė. :)
Sutartu laiku mūsų atvažiavo paimti taksiukas ir nuvežė į geležinkelio stotį.
Likus valandai iki traukinio atvykimo, pradėjo rnktis žmonės. Krūva užsieniečių su kuprinėmis, kaip girdėjom, traukė į Gokarna, kur yra kitas paplūdimys. Beje, ką galima pasakyti apie užsieničius turistus Indijoje, tai visi jie su kelnėm, nusmukusiu klynu ties keliais, dredais ir kuprinėmis, didesnėmis už patį keliautoją. Kelnes, kurių klynas ties keliais, galvojau nusipirkti ir aš (cha, cha!), plaukai, kai yra tik šaltas vanduo ir saulė juos baisiai išsausina, beveik savaime darosi dredais, o lagaminą tektų pakeisti kuprine – štai ir būsim mes tokie kaip ir kiti keliautojai. :) Juokauju, žinoma. :)
Traukinys buvo pilnas, tad teko grūstis ir beveik pirmiems šokti į vagoną, kad užsiimtume vietas bent prie ko nors prisišlieję. Beveik iškart susiradom vietinį, kuris važiavo į Mangalore, kad jis mums pasakytų, kada išlipti. Kelionė truko keturias valandas, nuvažiavom daugiau kaip 300 km, o bilietai mums abiems kainavo šiek tiek daugiau nei 4 litus. Piguma.
Udupi pasitiko mus visiška tamsa. Teritorija prie geležinkelio stoties nė trupučio neapšviesta, „pre-paid“ taksi (toks, kur iš anksto susimoki už nuvežimą iki pasakytos vietos) nėra, tik kažkur tarp medžių stovi krūva rikšų. Kadangi jau žinojom viešbučio, kur norim apsistoti, pavadinimą, tai susiradom, kas mus ten nuveža.
Tamsa, deginamų šiukšlių smarvė, keli palei kelią einantys žmonės. Toks buvo pirmas įspūdis apie miestą. Vėliau privažiavom ir labiau apšviestas gatves, matėm netgi vieną supermarketą. :)
Mūsų iš interneto forumų susirastas viešbutis, pasirodo, yra labai prabangus ir mums pasirodė per brangus (lyginant su Palolem gerokai brangesnis). Nusprendėm paieškoti kito viešbučio, bet tai nebuvo taip lengva. Visi pigūs viešbučiai buvo pilni, o kiti – brangūs. Be to, paiešką apsunkino tai, kad iškaba „Hotel“ nebūtinai reiškia viešbutį, bet tai gali būti tiesiog užkandinė / kavinė. Taip ir nesupratom, kodėl paprastas užeigas jie taip vadina. Gal kokie mokesčiai mažesni, jei pasivadini viešbučiu?
Galiausiai, radom pusiau normalų, bet vis tiek brangoką viešbutį. Dviems naktims bus gerai. Tik viešbučio restoranas, švelniai tariant, keistas. Užsisakėm dvi sriubas, po to dar vieną, bet atnešė vis tiek dar dvi. Porcijos labai nedidelės, tad OK, paėmėm ir tas dvi. Sąskaitoje rašo: sriubos 2 porcijos. Aiškinam, kad suvalgėm tai keturias sriubas. Sako: čia viena porcija buvo padalinta pusiau. WTF? Tokio dalyko dar niekur negirdėjom – kam tą sriubą dalinti, jei mes aiškiai užsakom dvi sriubas??? Nesupratom. Ir nebesiaiškinom.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą