Naivūs europiečiai vakare pagalvojo, kad jei neatidarysim lango, tai uodų nebus. Klydom. Pirmiausia, atrodė, kad galima tą vieną uodą ranka nuvyti nuo ausies, bet po gerų poros valandų vartymosi ir skėsčiojimo rankomis, kai jau niežtėjo visas kūnas, abu nusprendėm, kad uodų čia visa gauja, o „palapinės“ nepasistatymas buvo klaida. Vidury nakties palapinė buvo pastatyta, o tada į mūsų kambarį pasibeldė normalus miegas. :)
Pirmą kartą Indijoje viešbutyje gaunam pusryčius. Tiesa, jie pateikiami tik iki... 9 valandos. Čia turbūt tik indusai tokį laiką gali sugalvoti – mes nepratę keltis taip anksti. Nors, kažkaip netikėtai patiems, atsibudom kaip tik likus pusvalandžiui iki pusryčių pabaigos.
Šiandienos mūsų planas – apžiūrėti Udupi ir nukeliauti prie jūros į Malpe, kuris yra už 6 km. Udupi mums nepasirodė kažkuo ypatingas miestas – tos pačios dulkės, galybė benamių šunų, milijonas visokių parduotuvių, užeigų, įstaigų, kurių didelė dalis šiandien net nedirbo.
Į akis tik krenta tai, kad gatvėmis vaikšto beveik vien vyrai. Delyje buvom pastebėję, kad mažai moterų gatvėse, Goa – jų daug, o čia Karnatakoj – vėl labai mažai moterų. Ir dar – gana nemažai vyrų matom vaikštančių ne apsivilkusių kelnėmis, o apsisukusių kažkokiais audiniais ar rankščluosčiais.
Kitas dalykas – baltųjų čia labai mažai (sutikom tik vieną), tad sulaukiam daugiau žvilgsnių, bandymų mus užkalbinti ar prašymų nusifotografuoti nei kitur. Geriausia į visa tai nekreipti dėmesio, o kai jau jie eina link tavęs su fotoaparatu, tiesiog parodyti ranka, kad nenori to daryti.
Taigi mieste nieko įdomaus neradę, patraukėm į stotį ieškoti autobuso į Malpe. Paaiškėjo, kad šiandien pas juos autobusų streikas, o dar kažkokia šventė ir, galiausiai, šeštadienis. O tai reiškia, kad autobusai nevažiuoja. Teko važiuoti rikša – vėjas gerokai pataršė mums plaukus, bet atvykom prie pat jūros.
Pliažas labai paprastas – jokių kioskelių, namelių – tik smėlis, jūra ir krūva vietinių. Žvelgiant į tolį, matosi sala su kokosų palmėmis. Planuodami kelionę, galvojom, kad ten nuplauksim, bet kad nelabai kas į ją plukdo turistus.
Pasivaikščiojimą paplūdimiu trikdė tik vietinių žvilgsniai ir ėjimas link mūsų su fotoaparatais. Be to, paėjus toliau nuo pagrindinės žmonių susibūrimo vietos, atrodo, kad pliažas virsta viešuoju tualetu. Žodžiu, reikia atidžiai žiūrėti po kojomis. ;)
Grįžę į Udupi ir atsipūtę, ėjom ieškoti tų kulinarinių gėrybių. Bet deja, deja, nieko ypatingo neradom. Arba nežinom kur ieškoti, arba čia forumuose nežinia kokie turistai ko ir kur užvalgę parašė. Apskritai pietų Indijos gyventojų savybė duoti kai kuriuos patiekalus iš meniu tik tam tikrom valandom jau erzina. Mes norim valgyti ir dieną, o jie vėl siūlo savo Masala Dosa, Puri, Idli (tą patį kaip pusryčiams).
Beje, dar pora indusų restoranų / kavinių savybių:
- tai, kas parašyta meniu, nebūtinai yra patiekiama – meniu gali būti iš 100 visokių pavadinimų, bet dažniausiai galima gauti tik kelis. Tai kam rašyti į meniu, jei tų patiekalų niekada nebūna?
- čia Udupyje visur, kur valgėm, atnešamas vienas meniu (nors visada sėdim dviese) ir paduodamas vyrui. Čia tipo moterys nemoka skaityti ir neturi žodžio pasirenkant maistą?
- visada prieš valgį atnešama po stiklinę šalto vandens (cha cha, tegul patys geria tokį vandenį iš krano), o pavalgius kartu su sąskaita atnešama lėkštutė su anyžių sėklomis (kartais jos su cukraus glaistu) – neva pakramtai po maisto vietoj kramtomos gumos.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą