Dienas skaičiuoti labai sunku, kai visai atitrūksti nuo kasdieninio gyvenimo ritmo. Todėl mums gana nelengva atspėti, kelinta mėnesio ar savaitės diena yra. Bet tai yra taip smagu, kai po nelengvų mėnesių, praleistų darbe, tiesiog gali nebeskaičiuoti laiko. ;)
Bet ir atostogų ritmą kartais pakeičiame, panašiu į tą, kai ankstyvą rytą klykia žadintuvas. Tik šį kartą jis žadina ne į darbą, o turbūt maloniai praleisti dieną. Šiandien kėlėmės baisiai anksti ir išsiruošėm traukiniu Dudhsagar nacionalinio parko, kur yra didžiausias Goa (turbūt tik joje) krioklys. Jau buvom išsiaiškinę, kad galime nuo Margao važiuoti traukiniu iki Kulem, o tada ten ieškoti džipų, kurie ir veža prie krioklio. Neva kitas transportas ten nevažiuoja, o patiems nueiti ir per toli, ir neleidžiama. Taigi pasiryžom anksti keltis ir važiuoti ieškoti tų džipų.
Tiesa, išsimiegoti neleido trenkti indusai, kurie nuo ankstyvo ryto (gal 5 val.) pradėjo deginti šiukšles. Gal čia penktadienis neva jiems apsitvarkymo diena, nes kitomis dienomis nieko nedegindavo. Bet ir tai, iškart asocijuojasi – kokie jie žalieji, jei degina šiukšles, ypač plastiką. Smarvė baisi, tad miegoti normaliai nepavyko. Prie važiuojančių traukinių ir lojančių šunų jau pripratom, bet ta smarvė tai pažadina iškart. Todėl nusprendėm, kad kiekviename viešbutyje Indijoje lauk siurprizų – arba sienos bus popierinės ir girdėsi, ką veikia kaimynai, arba traukiniai važiuos, arba šalia vyks statybos, arba nuo pat ankstyvo ryto degins šiukšles. Kažin kokie siurprizai lauks persikėlus į Palolemą?...
Traukinys į Kulemą turėjo išvykti 8 valandą, todėl stotyje jau atsidūrėm prieš pusvalandį. Bet kadangi Margao – ne galutinė traukinio stotelė, tai stotyje jo atvykstančio pralaukėm iki 8.30 val. Žmonių nebuvo daug, tad vienas iš mūsų (ne aš ) iškart įsitaisė miegui. Ore tvyrojo kažkokia smarvė, bet, kaip supratom vėliau, tai buvo mūsų traukinio kaimyno vežama žalia žuvis maišelyje. Kažkaip galima pastebėti, kad tie vietiniai rytais nešiojasi žalias žuvis – kas po vieną, kas po visą maišą. Matyt, kur nors kokie žvejai atveža ir jie iš ryto nusiperka. Tik kaip ta žuvis per tokį karštį nesugenda?
Kulemą pasiekėm gana greitai, nevažiavom nė valandos. Vietiniai parodė, kur reikia eiti, norint važiuoti džipu prie krioklių. Visus tuos džipus ir jų judėjimą, turistų susodinimą ir pinigų iš jų rinkimą reguliuoja toks lengvai įdegęs dėdė, traukiantis vieną cigaretę po kitos. Į kiekvieną džipą sodino po 6 turistus, tad į kompaniją gavom porelę latvių ir rusų. Bet rusai turėjo sėdėti ant sėdynių džipo bagažinėje, tad jie atsisakė su mumis važiuoti. Vėl mus išlaipino ir laukėm kitų bendrakeleivių. Tada rusus pakeitė švedais (tik kažkodėl jie tarpusavyje kalbėjo angliškai su britišku akcentu). Bet kažkokie nelabai draugiški mūsų pakeleiviai pasitaikė, nes net ir pajuokaujant su jais, jie nelabai buvo linkę bendrauti.
Taigi pradedam kelionę. Svarstėm, ar spėsim grįžti iki 12 valandos, nes 12.20 val. Mums traukinys atgal į Margao.
Džipas ne pirmos jaunystės, veikė kaip traktorius. Važiavom tokiu keliu, kad vairuotojas iškart pasakė, kad mums tai bus nemokamas masažas. Pirmą įspūdį sukėlė tai, kad džipas turėjo pervažiuoti upę.
Visi, kupini susižavėjimo, laukė, kas bus toliau. Vėliau vingiuotas siauras kelias, vairuotojas vis sustodavo parodyti kokio termitų „namo“, voratinklių, kešju riešutų medžio su žiedais ar pačiais riešutais.
Kelias krioklio link buvo toks siauras, vingiuotas ir duobėtas, kad kartkartėmis jau nebemalonus tas kratymas pasidarydavo. Beje, aš buvau tikra, kad mes atvažiuojam vienu keliu, o išvažiuosim kitu – juk tokiu siauru keliu dvipusis eismas vykti negali. Bet... koks buvo mūsų nustebimas, kai priešais atlėkė kitas džipas. Ir jie abu, net nemažindami greičio, tame siauručiame kelyje ėmė ir prasilenkė. Ir taip visą kelionę atgal prasilenkinėjom su kitais džipais. Kartais net padidindami greitį prieš prasilenkiant. O mūsų vairuotojas dar pasitaikė „lenktynininkas“, tai dar pralenkinėjom ir kitus džipus.
Vairuotojas atvežė mus iki akštelės, nuo kurios turėjome pėdinti krioklio link.
Nesitikėjom tokio sporto iš pat ryto – teko kokias 15 minučių karstytis visokiomis olomis, lipti per didžiulius akmenis. Rodyklių jokių nebuvo, gido – taip pat, taigi teko orientuotis pagal akmenų nutrypimo lygį.
Pakopinėję olomis, radome pagrindinę aikštelę, kur visi grožejosi kriokliu ir maudėsi. Esu beveik tikra, kad egzistuoja kokia legenda – neva jei išsimaudysi krioklio vandenyje, tai nuplausi savo nuodėmes ar tapsi laimingas, turtingas ar pan. Juk turi kokia nors panaši, turistams skirta pasaka būti kiekvienoje šalyje. ;)
Prie pat tos aikštelės medžiuose karstėsi beždžionės su jaunikliais. Tie beždžioniukai tokie mažučiai... :) Grupelė rusų puolė tas beždžiones šerti ir visa kaip fotografuotis – triukšmas siaubingas, nes visos tos rusės norėjo visokiom pozom su tom beždžionėm įsiamžinti. Kažkaip kiti turistai atrodo daug ramesni ir normaliau elgiasi, o rusai visada išsiskiria. Be to, prieš pat įėjimą į parką ir tą krioklio teritoriją buvo ženklas, kad beždžionių šerti negalima.
Maudynes kriklio vandenyje patikėjau žmogui, kuris mūsų šeimoje labiau nebijo šalto vandens. Išsimaudė jis už mus abu. ;) Dar pakopinėję tais didžiuliais akmenimis patraukėme atgal džipo link.
Apie kelionę atgal jau minėjau – lenkėm visus. Bet, kaip vėliau išaiškėjo, ir labai gerai darėm. Nes, išlipę iš džipo, pažiūrėjom, kad dar liko kokios kelios minutės iki mūsų traukinio į Margao. Taigi kone tekini bėgom į stotį. Nežinau, kaip tokį atstumą įveikėm taip greitai, bet pamatėm, kad mūsiškis traukinys dar stovi. Vietiniai dar rodė, kur pirkti bilietus. Kadangi kasa nedirbo, tai bėgom toliau į traukinį. Teko gerą krosiuką per visą stotį iki reikiamo kelio prabėgti. Ir įlipom į jau kone važiuojantį traukinį. Kažkoks palydovas pamatė, kad atbėgam, tai net ir triūbinančiam apie išvažiavimą traukiniui, matyt, neįlipdamas į vagoną, neleido pajudėti. Su nuotykiais, bet sėkmingai. :)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą